Leonardas da Vinčis (Leonardo da Vinci; 1452 m. balandžio 15 d. – 1519 m. gegužės 2 d.) – italų Renesanso architektas, tapytojas, skulptorius, muzikantas, meno teoretikas, inžinierius, išradėjas, filosofas.
Leonardas da Vinčis buvo ne tik didis menininkas, bet ir genialus mokslininkas, inžinierius.
Daug pasaulio mokslininkų atidžiai studijavo šio fenomeno biografiją bei veiklą, tačiau ir entuziastingiausias tų tyrėjų Kenetas Klarkas pripažino, jog "Leonardo da Vinčio gyvenimas – didelis, dar neišspręstas galvosūkis; apie jį dar reikia daug sužinoti. O tam reikalinga nepaprasta erudicija". Čia Klarkas pateikia daug pavyzdžių, liudijančių apie to žmogaus neįtikėtiną genialumą. Pavyzdžiui, savo "Dienoraščiuose" Leonardas mėgo, kaip sakoma, "lengva ranka" apmesti kokių nors piešinių štrichus. Ten yra ir paukščių, pavaizduotų skrydyje. Tai štai specialistai sako, kad tokiu tikslumu menininkas galėtų juos pavaizduoti, jei prieš jo akis slinktų sulėtinta filmo juosta! Iš to sprendžiama, jog, "be abejonės, Leonardo regos ir galvos smegenų nervai toli pralenkė mums įprastą normą. Tai ir leido jam matyti ir įsidėmėti daiktus akimirkos judesyje".
Da Vinčis toli pralenkė savo amžininkus ir kartografijoje. To meto kartografai paprastai vaizduodavo vietoves iš tam tikro pasirinkto taško, kartais pridėdami piešinius orientacijai, kur ta vietovė yra. Da Vinčio kartografiniai darbai buvo didelis netikėtumas: jis braižė taip, lyg būtų sklandęs virš objektų ore – virš kalnų ir upių. Jis jau tada (kaip mes šiandien), pavyzdžiui, aukštumas žymėjo spalvų gradacija: nuo žalios iki tamsiai rudos. Todėl jo darbai buvo lengvai suvokiami.
Nuostabiausia tai, kad jo biografijos tyrėjai teigia, jog Leonardas menininku tapo... tik prispaudus būtinybei, prieš savo valią. Vienas jo artimiausių draugų Fra Pietro dela Novelara stebėjosi: "Užsiėmimas matematika taip atitraukė Leonardą nuo tapybos, kad vien teptuko vaizdas vedė jį į pasiutimą!" 1502 metais Leonardas turėjo tarnybą, bet iš tikrųjų pragyvenimui jis užsidirbdavo tapydamas. Tačiau ir tada da Vinčis mokslininkas stūmė į šalį da Vinčį menininką. Leonardas pirmas pasiūlė mokantiems anatomijos naudotis vidaus organų stikliniais modeliais. Tarp kitko, širdies dešiniojo skilvelio vožtuvėlis ir dabar vadinamas jo vardu. Anatominiai jo piešiniai buvo tokie tikslūs, profesionalūs, kad ir šiandien tebenaudojami medicinos vadovėliuose.
Leonardas nemėgo ilgai miegoti: "Miegas yra mirties jaunesnysis brolis!" – sakydavo jis. Tačiau laiku atsibusti žmogui tuo metu buvo ne taip paprasta, kaip šiandien mums: žadintuvų nebuvo. Leonardas ir šiame reikale rado išeitį: jis sukūrė įdomų žadintuvą. Tai buvo labai gudrus įrenginys: iš aukščiau esančio indo vanduo tekėjo į žemiau esantį, o kai šis prisipildydavo, tai savo svoriu nuspausdavo svertą, kuris išmesdavo aukštyn miegančiojo kojas.
Da Vinčis sukonstravo monetų kaldinimo mašiną. Jo sukurti spausdinimo presai "mokėjo" patys įsidėti popierių. Jis projektavo kanalus, šliuzus, užtvankas, taip pat padarė puikius domkratus, žemės arimo plūgų modelius, pakėlimo kranus. Jis išrado garo šautuvą, siurblį su centrifuga, konstravo sudedamus, perkeliamus namus, taip pat malūnsparnius ir parašiutus!.. Išties, tai neįtikėtinai daug vieno žmogaus protui, ypač turint galvoje to meto technikos lygį.
Ir dar vienas netikėtumas, neįminta keistenybė: daugelis Leonardo da Vinčio išradimų yra jo paties aprašyta. Tačiau perskaityti tuos aprašymus ne taip paprasta: jis rašė iš dešinės į kairę! Skaityti juos įmanoma tik žiūrint į veidrodį. Kodėl mokslininkas praktikavo tokį rašymo būdą – neaišku. Gal, anot parapsichologų, šitai jis pasisavino iš tolimos ateities, apie kurią mes dar neturime jokio supratimo?
Kūriniai
Nuo 1495 iki 1498 metų Leonardas dirbo prie savo vieno grasiausių paveikslų “Paskutinė vakarienė”. Nuo 1497 m. Leonardas pradėjo dirbti kartu su Luku Pačjoli, žinomu to laiko matematiku prie jo garsaus kūrinio „Divina Proportione“. Per savo ilgą buvimą Milane Leonardas taip pat pateikė kitų paveikslų ir piešinių (daugelis jų yra prarasti), eskizų. 1499 metų gruodį, Milaną užkariavus prancūzams, menininkas trumpam nuvyksta į Montoją ir Veneciją ir 1500 m. balandžio mėnesį grįžo į Florenciją. 1503 m. pavasaris – 1505 m. vasara – laikotarpis, kai Leonardas da Vinčis kūrė „Mona Lizą“ – vieną iš labiausiai žinomų kada nors nutapytų portretų, kuris dar žinomas kaip „Džokonda“.
Leonardas Da Vinčis
Sukūrė
Brownas
, Sau 05 2010 10:02
Temoje atsakymų: 17
#3
Parašyta 06 sausio 2010 - 00:52
Leonardas da Vinčis man kaip Dievas iš tiesų jis nepaprasta asmenybė, kuri tiesiog netilpo į to laikmečio rėmus. Ankščiau labai juo domėjaus, turiu net knygą apie jį, vadinas - "norėčiau mokėti daryti stebuklus". ji ne biografinė, tiesiog mokoma ugdyti savo pojučius pagal da Vinčį. ten, beje, yra parašyta, kodėl jis naudojo veidrodinį šriftą- jis buvo kairiarankis, o rašyti rašalu kaire ranka nepatogu, nes jis ilgai džiūsta, todėl jis sumanė rašyti "atvirkščiai"
#14
Parašyta 29 kovo 2010 - 20:40
Teko kelias knygas apie jį skaityt, tai visai buvo įdomu, oir jo darbai mane kažkuom žavi. Tiesiog talentas.
'I am not afraid of death I just don't want to be there when it happens.' Woody Allen
Jeigu vienur nesiseka, tai neturėtų trukdyti patirti laimę kitur. Jane Austen
Jeigu vienur nesiseka, tai neturėtų trukdyti patirti laimę kitur. Jane Austen
#17
Parašyta 31 kovo 2010 - 10:12
Ta jo Monos Lizos šypsena, girdėjau, tokia yra dėl šešėlių lūpų kampučiuose. Tapyta keliais sluoksniais, sudarant šešėlius ir, kai žiūri į akis, atrodo, kad moteris šypsosi, o kai bendrai į veidą, atrodo, kad rimta. Nežinau kiek tai tiesa dėl tų šešėlių, sakau ką girdėjau iš tapybos mokytojo
#18
Parašyta 31 kovo 2010 - 10:53
Mįslinga Monos Lizos šypsena sukurta panaudojus specialią piešimo techniką, kuri apgauna akį – žiūrint į paveikslą atrodo, kad moters veido išraiška keičiasi, teigiama tyrime, kurį cituoja „The Telegraph“.
Austrijos neurologai teigia, kad ištyrus meno šedevrą paaiškėjo, jog Monos Lizos veido išraiška keičiasi priklausomai nuo to, kur koncentruojamas stebėtojo žvilgsnis. Jei žiūrima į moters akis, atrodo, tarsi ji šiek tiek šypsotųsi, tačiau jei stebėtojas nukreipia žvilgsnį į jos lūpas, šypsena dingsta. Zalcburgo neurokognityvinių tyrimų centro psichologijos ekspertas, profesorius Florianas Hutzleris pasakė, kad Leonardo da Vinci panaudojo specialią techniką, kad apgautų žiūrovą.
Žvelgiant tiesiai į moters veidą, nežymūs šešėliai aplink lūpas sudaro įspūdį, kad veido išraiška neutrali. Tačiau žvelgiant periferiniu žvilgsniu, tie patys teptuko potėpiai susilieja ir sukuria nežymios šypsenos iliuziją. „Monos Lizos lūpose paslėpta šypsena, – pasakė jis. – Kai žiūri tiesiai į jos lūpas, matai mažiausius niuansus ir atrodo, kad jos veido išraiška neutrali. Jos veido išraiška keičiasi priklausomai nuo to, kur koncentruojamas žvilgsnis.“ Naujausiame tyrime, kuris buvo publikuotas žurnale „Psychological Science“, teigiama, kad Leonardo da Vinci sukūrė šią iliuziją pasitelkęs sfumato techniką, kai dažų sluoksniai tepami vienas ant kito ir sukuriama šešėlių kaita.
Britų Kolumbijos universiteto psichologijos ekspertas, profesorius Stephenas Porteris pasakė, kad tyrime siekta išsiaiškinti, kaip žmonės suvokia Monos Lizos veido išraiškas. Jis pasakė: „Reikšmingiausia šio elegantiško ir puikaus tyrimo išvada – žmonės pasąmonės lygmenyje suvokia ir yra veikiami subtilios informacijos apie kito žmogaus veido išraišką. Tai įrodo, kad mes labai greitai išanalizuojame veido išraiškas, nė nesuvokdami šio proceso. Mūsų vertinimą apie žmogaus patrauklumą ir patikimumą stipriai veikia labai subtilūs veiksniai.“
Austrijos neurologai teigia, kad ištyrus meno šedevrą paaiškėjo, jog Monos Lizos veido išraiška keičiasi priklausomai nuo to, kur koncentruojamas stebėtojo žvilgsnis. Jei žiūrima į moters akis, atrodo, tarsi ji šiek tiek šypsotųsi, tačiau jei stebėtojas nukreipia žvilgsnį į jos lūpas, šypsena dingsta. Zalcburgo neurokognityvinių tyrimų centro psichologijos ekspertas, profesorius Florianas Hutzleris pasakė, kad Leonardo da Vinci panaudojo specialią techniką, kad apgautų žiūrovą.
Žvelgiant tiesiai į moters veidą, nežymūs šešėliai aplink lūpas sudaro įspūdį, kad veido išraiška neutrali. Tačiau žvelgiant periferiniu žvilgsniu, tie patys teptuko potėpiai susilieja ir sukuria nežymios šypsenos iliuziją. „Monos Lizos lūpose paslėpta šypsena, – pasakė jis. – Kai žiūri tiesiai į jos lūpas, matai mažiausius niuansus ir atrodo, kad jos veido išraiška neutrali. Jos veido išraiška keičiasi priklausomai nuo to, kur koncentruojamas žvilgsnis.“ Naujausiame tyrime, kuris buvo publikuotas žurnale „Psychological Science“, teigiama, kad Leonardo da Vinci sukūrė šią iliuziją pasitelkęs sfumato techniką, kai dažų sluoksniai tepami vienas ant kito ir sukuriama šešėlių kaita.
Britų Kolumbijos universiteto psichologijos ekspertas, profesorius Stephenas Porteris pasakė, kad tyrime siekta išsiaiškinti, kaip žmonės suvokia Monos Lizos veido išraiškas. Jis pasakė: „Reikšmingiausia šio elegantiško ir puikaus tyrimo išvada – žmonės pasąmonės lygmenyje suvokia ir yra veikiami subtilios informacijos apie kito žmogaus veido išraišką. Tai įrodo, kad mes labai greitai išanalizuojame veido išraiškas, nė nesuvokdami šio proceso. Mūsų vertinimą apie žmogaus patrauklumą ir patikimumą stipriai veikia labai subtilūs veiksniai.“
Vartotojų skaito šią temą: 0
narių: 0, svečių: 0, slaptų narių: 0