Justinas Marcinkevičius

Justinas Marcinkevičius (1930 m. kovo 10 d. Važatkiemyje, Prienų r.), poetas, dramaturgas, vertėjas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys. Daugelio knygų autorius. Justino Marcinkevičiaus kūryba atskiromis knygomis išleista vokiečių, rusų, anglų, bulgarų, vengrų, norvegų, estų, rumunų, serbų, latvių, slovakų, armėnų, čekų, uzbekų, gruzinų, moldavų, kirgizų, ukrainiečių ir kitomis kalbomis. Eilėraščių ciklai skelbti italų, prancūzų, ispanų, suomių ir kt. antologijose, žurnaluose, almanachuose. Pagrindinė poeto tema - Lietuva, jos istorija ir dabartis, gamta ir kultūra, žmogus tėvynėje ir pasaulyje, jo egzistencinė problematika: laimė, pareiga, kančia, baimė, ištikimybė, dora, gerumas. Poeto kūryba du kartus apdovanota Lietuvos valstybine premija, visuomeninė veikla - Lietuvos Santarvės premija (1994).

J. Marcinkevičiaus kūrybos ir paties jo asmens populiarumas paskutiniais sovietmečio dešimtmečiais buvo beveik visuotinis ir niekieno neginčijamas. Jo nuopelnai Lietuvai ir literatūrai įvertinti nepriklausomybės metais: 2001 m. poetas apdovanotas Lietuvos nacionaline literatūros ir meno premija, o taip pat ir Baltijos asamblėjos premija. Naujojo amžiaus pradžioje buvo atliktos keturios skaitytojų apklausos, siekiant išaiškinti iškiliausius XX amžiaus lietuvių rašytojus. Jose J. Marcinkevičius vieną kartą užėmė pirmąją vietą (balsavo Lietuvos rašytojų sąjungos nariai), du kartus – antrą ("Kultūros barų" ir "Omni Laiko" skaitytojų apklausose) ir vieną kartą penktą vietą ("Naujojo Židinio – Aidų" skaitytojų apklausoje). Šiuose sąrašuose jis pralenkia V. Mykolaitį-Putiną, B. Brazdžionį, Vaižgantą ir kt., o vieną kartą netgi Maironį. Taigi aukščiausi įvertinimai akivaizdūs, tačiau lygiagrečiai ryškėjo ir priešinga tendencija: neretai buvo bandoma sumenkinti poeto vaidmenį; "Naujojo židinio – Aidų" 2003 m. Nr. 4. publikacijų cikle "Marcinkevičiaus fenomenas" tarsi siekiama išsiaiškinti poeto populiarumo priežastis, tačiau straipsniuose pernelyg ryški tendencija įrodyti, kad šio autoriaus kūryba nedaug ko verta, todėl visa publikacija atrodo kaip bene ryškiausias siekimo sumenkinti pavyzdys.

Akivaizdu, kad Justinas Marcinkevičius nuo pat savo kūrybinio kelio pradžios siekė skaitytojų meilės, pripažinimo. Dar būdamas gimnazistas, jis parašė pjesę mokinių vaidinimui apie kolūkių kūrimąsi Lietuvoje. Toje pjesėje pasakojama kaip vargšai veržiasi į kolūkius, buožės kenkia, jaunimas nori naujoviškai gyventi ir t.t. Vėliau, jau "Dienoraštyje be datų", J. Marcinkevičius pats ironizavo: "Autorius dabar jau gali prisipažinti, kad jis tada ir pats tais kolūkiais netikėjo. Bet ėmė ir parašė – pasisekimo mat, garso panūdo". Tas populiarumas buvo konjunktūrinis (pjesė vaidinama gimnazijoje, miestelyje, tačiau pats autorius supranta parašęs netiesą). Visiškai suprantama, kad pirmuosiuose J. Marcinkevičiaus eilėraščių rinkiniuose nemaža konjunktūrinių eilėraščių apie Leniną, kolūkinio gyvenimo džiaugsmus ar religijos žalą. Poetas debiutavo 1955 metais, kai tokia buvo knygos išleidimo kaina.

Kur kas sunkiau suprasti ir etiniu požiūriu įvertinti apysakos "Pušis, kuri juokėsi" (1961) parašymo istoriją, nes apysakoje panaudota medžiaga, nors ir netiesiogiai, per Rašytojų sąjungą, gauta iš KGB. Būtent KGB darbuotojai Rašytojų sąjungai perdavė medžiagą, kurią kratų metu buvo paėmę iš jaunimo savišvietos būrelio narių. Naudotis tokiu būdu gauta medžiaga nėra garbinga, sakytume, kad tai daug didesnė nuodėmė nei prosovietinių eilėraščių skelbimas. Beje, M. Martinaitis, šiek tiek teisindamas kolegą, teigia: "Kaip teko girdėti, jis buvo spaudžiamas rašyti triuškinantį straipsnį Tiesoj ar kur kitur su pavardėm, citatom iš rankraščių. Marcinkevičius padarė kitaip: parašė šią apysaką, kuri atvirai ir tiesiogiai nebuvo nukreipta prieš konkrečius asmenis, bent didžiuma skaitytojų apie tai neįtarė ir skaitė kaip grynai literatūros kūrinį". Pats J. Marcinkevičius rankraštiniame autobiografiniame tekste gana desperatiškai sako: "Nelaiminga ta mano apysaka! Turiu dar sykį išrėkti sau, savo vaikams ir anūkams, visiems, visiems, visiems: niekas man jos neužsakė, ar girdit – niekas! Ji išaugo iš mano to meto patirties ir supratimo. Kreiva išaugo? Apie tai ir kalbėkim"3. Tiesą sakant, šiandien iš tiesų turbūt galima apysakos istoriją ir jos vertinimą palikti paties poeto sąžinei ir pakalbėti apie tai, kodėl ta "pušis" atrodo kreiva. Be to, esama aiškių paralelių tarp šios dar gana jauno rašytojo apysakos ir vėlesnės jau liaudies poeto kūrybos, kurios vertintinos bent jau nevienprasmiškai.

Apysaka anais laikais buvo labai populiari ir traktuojama kaip modernus literatūros kūrinys. Antra vertus, ji atitiko ir oficialiosios konjunktūros reikalavimus, ką rodo gausūs vertimai į daugelį buvusių socialistinių šalių kalbų. Kyla klausimas, kokie apysakos bruožai darė ją oficialiai priimtinu kūriniu. Vienas iš svarbių sąlyčio taškų, be abejo, būtų konservatyvi knygos ideologinė programa, į kurią, be kita ko, įeina ir kategoriškai neigiamas požiūris į modernizmą bei į Vakarų kultūros įtakas apskritai. Šie bruožai ryškūs ne tik apysakoje "Pušis, kuri juokėsi", bet ir gerokai vėliau. Antai 1981 m. išleistame "Dienoraštyje be datų" Just. Marcinkevičius teigia, kad "modernizmo estetika – antinacionalinė, antipatriotinė estetika. Ir antipoetinė. Aklai išpažindamas ją, poetas iškrenta ir iš nacijos, ir iš poezijos". Labai konservatyvų, artimą socialistinio realizmo teoretikų deklaruojamiems teiginiams požiūrį į meną liudija tegu ir su tam tikru rezervu kaip aukščiausias dailės kūrinio įvertinimas apysakoje deklaruojamas šūkis: "Į kaimo gryčią". Apysakos pagrindinio personažo Romo Staugaičio tėvo, teigiamo veikėjo samprotavimų patosas (...man labai skaudu, man iki ašarų gaila gabių žmonių, kurių veidai tarsi užantspauduoti totalinio nihilizmo, pasaulinio liūdesio, neigimo, visuotinio nepasitenkinimo, kažkokio mirties kulto antspaudais. Nėra idėjų, nėra tikėjimo, nėra tiesos, ir visa, kas turi tikslą, kryptį ir judėjimą, yra tiktai beprotybė, vienintelė tiesa yra tiktai mirties tiesa"5) keistu būdu susiliečia su keleriais metais vėliau J.Baltušio, vieno iš autoritetingiausių mūsų socrealistų, išsakytu susirūpinimu: "Ateina žmonės kažkokie nusiaubti, ištuštinti, dvasiškai pavargę, su Kafkos tomeliu rankose vietoj maldaknygės. Kitą sykį net pagalvoji : ar ne verčiau maldaknygė, negu Kafka? Tenai bent kažkoks dievas, o čia – nieko švento, bedugnės skardis, miglos, tamsybė". Galėtume priminti, kad 1959 m., dviem metais anksčiau, nei buvo parašyta Just. Marcinkevičiaus apysaka, F.Kafkos knygos lenkų kalba, kurias ir buvo gavęs tik uždaras LKP CK knygynas, buvo deginamos. Po knygos egzempliorių leista nusipirkti tik A.Venclovai ir E. Mieželaičiui; neigiamo F.Kafkos poveikio tokiems išbandytiems tarybiniams kadrams valdžia jau, atrodo, nebijojo.

Kartais išsakoma asmeniniais atsiminimais grindžiama nuomonė, kad skaitytojai apysakos "Pušis, kuri juokėsi" neigiamus personažus (kitaip sakant, jaunus, Vakarų filosofijos įtakų sugadintus menininkus) suvokė kaip teigiamus ir skaitė apysaką, tokiu būdu bandydami šį bei tą sužinoti būtent apie tą, kitaip sunkiai prieinamą filosofiją. Jei taip ir buvo, tokie atsitikimai – tiesiog vienas iš sovietinio laiko paradoksų, nieko nekeičiančių nei pačiame aptariamame kūrinyje, nei jį parašiusio autoriaus pažiūrose. Juk visai įmanoma, kad kas nors skaitė "mokslinio ateizmo" problemas gvildenančias knygas tik dėl to, kad iš jų šį tą sužinotų apie ten kritikuojamą religijos filosofiją. Jei tokių atvejų ir būtų buvę, jie niekaip nepadidina "mokslinio ateizmo" prestižo. O Just. Marcinkevičiaus vėlesnė kūryba liudija, kad jo simpatijos buvo ir liko anaiptol ne provakarietiškai nusiteikusio jaunimo pusėje.

Maždaug nuo septintojo dešimtmečio vidurio Just. Marcinkevičius rašė ne sovietinei konjunktūrai paklūstančius dalykus, o tai, kuo jis pats iš tikrųjų tikėjo, tačiau vis tiek, kaip ir pačioje jaunystėje, programiškai orientavosi į plataus skaitytojų rato jausmus ir poreikius, taigi ir į skonį. Tokios orientacijos ryškios ir tiesioginiuose poeto pasisakymuose, ir jo kūryboje. Antai "Dienoraštyje be datų" jis rašė: "... nestatykime sau dramblio kaulo bokštų, kurkime poetinį pastatą, į kurį gyvenimo ir epochos vėjuose sužvarbęs žmogus galėtų užeiti kaip į savo namus, kuriame jis galėtų rasti meilę, šilumą, supratimą ir užuojautą, o svarbiausia – kad šiuose namuose žmogus visada rastų protingą, jautrų, atvirą ir reiklų pašnekovą". Arba: "Žiburėlis tamsoje – taip pavadinčiau eilėraštį. Jis turėtų ieškoti žmogaus, jeigu žmogus jo neieško, turėtų padėti jam verkti ir juoktis, bijoti ir nugalėti baimę, sušildyti ir paguosti, sustiprinti jo viltį ir paremti jame žmogiškumą". Tokios poeto nuostatos yra suprantamos ir vertos pagarbos. Būtent todėl, kad J. Marcinkevičiaus kūrybinės nuostatos ir skaitytojo poreikiai sutapo, poetas paskutiniaisiais sovietmečio dešimtmečiais ir buvo toks populiarus: "iš tikrųjų – jis yra išgirstas, jis daugelio mylimas kaip reta, juntamas kaip savųjų kančių, lūkesčių, vilčių reiškėjas". Būtent todėl Just. Marcinkevičius tapo ir viena iš pagrindinių "Sąjūdžio" figūrų.

Tačiau pačiai poezijai siekimas užkariauti kiek galima platesnės auditorijos dėmesį toli gražu ne visada išeina į sveikatą. Kaip žinia, visuotinės meilės pasiekiama ne sakant tiesą arba ką nors iš principo nauja, bet teigiant tai, ką žmogus arba – plačiau – tauta ar didžioji jos dalis dėl kokių nors priežasčių trokšta išgirsti. Manytume, kad Just. Marcinkevičiaus kūrybos populiarumas pakluso masinės kultūros, kuri anaiptol nėra vienalytis reiškinys, funkcionavimo dėsniams. Kad būtų aišku, ką šiuo atveju turime galvoje, pateiksime tokį darbinį jos apibūdinimą: "...masinė kultūra yra visuma tekstų (plačiąja semiotine prasme), skirtų masinei sąmonei, tai yra tokiam sąmonės tipui, kuris orientuotas į suvokiamo meno ir sąmoningų ar neįsisąmonintų savųjų stereotipų tapatumo dėsnį". Just. Marcinkevičiaus kūryba irgi nevienalytė, tačiau pažvelgę į populiariausią jos dalį, nerasime kokio nors konflikto su masine sąmone ar tiesiog nesutapimo su jos lūkesčiais.

Tautosaka – viena esminių poeto kūrybos atramų, iš liaudies dainos jis perima deminutyvines formas, melodingą intonaciją, poeto santykis su liaudies daina, anot V.Daujotytės, - "solidaraus brolio"11 santykis, neneigiantis ir nesiginčijantis; neieškoma ar beveik neieškoma ir poezijoje mažiau eksploatuotų folkloro klodų; pasitenkinama tuo, ką skaitytojas pažįsta ir atpažįsta tekste.

J. Marcinkevičiaus lyrikos dalis, išreiškianti tėviškės kaimo ilgesį (kaimas pamažu poetui tapo Lietuvos metonimija), sakralinanti kasdienius valstiečio darbus, sutapo su didelės skaitytojų auditorijos jausmais ir lūkesčiais, nes labai greita ir prievartinė Lietuvos urbanizacija sukūrė ištisą "miesto kaimiečių", žmonių, kurie gyveno mieste, bet tikrais miestiečiais taip ir netapo, luomą. Nekonfliktišką orientaciją į patriarchalinę kaimo kultūrą galima suprasti, prisiminus Lietuvos istoriją, kurioje polonizaciją keitė rusifikacija, rusifikaciją – germanizacija, o lietuvių kalbą ir etninę kultūrą išsaugojo kaimas, tačiau negalima nepripažinti, kad ji savotiškai konservavo XX amžiaus pabaigos poezijos kalbą, skaitytojų skonį, netgi platesnį jų akiratį, formuodama požiūrį, kad tikroji lietuvių kultūra – tai kaimo kultūra, o Vakarų civilizacijos veikiama miesto kultūra – tai kažkas svetima ir lietuviams nepriimtina. Tai, kaip reikalaujamas iš tarybinės literatūros liaudiškumas siejasi su tikraisiais lietuvių liaudies interesais ir poreikiais, o kiek jis tiesiog būdavo patogus apvalkalas, padedanti be problemų išleisti knygą, be abejo, reikalauja platesnių apmąstymų.

Populiarioji patriotinės Just. Marcinkevičiaus lyrikos dalis irgi atitiko masinės sąmonės stereotipus. Ryškus pavyzdys – populiari strofa "ašara dievo aky / Lietuva ką tu veiki". Tai, kad Lietuva maža, niekam niekada blogo nedariusi ir nedaranti, tik visada skriaudžiama stipresnių – irgi vienas iš įsitvirtinusių masinės sąmonės stereotipų, kuris neretai trukdo formuoti gerus santykius ir su kaimyninėmis šalimis, ir su tautinėmis mažumomis pačioje Lietuvoje.

Totalitarinėje šalyje gyvenantys žmonės jautė tikrų jausmų stygių, todėl noriai, kartais ir su ašaromis akyse klausydavo jausmingų Just. Marcinkevičiaus eilių ar skaitydavo jo knygas. Savo skaitytojus poetas guodė, drąsino, jiems suprantamu būdu kalbėjo su jais apie tėvynę, gimtąją kalbą, motiną, gerumą ir švelnumą. Prieš plauką jis jų niekada neglostė.

Be abejo, negalima teigti, kad visa Just. Marcinkevičiaus kūryba traktuotina kaip masinės kultūros dalis, bet neabejotina, kad šie du fenomenai susiję. XX amžiaus pabaigoje – XXI amžiaus pradžioje pasikeitus masinės sąmonės stereotipams (pasikeitimą sąlygojo ir politinės permainos Lietuvoje, ir nauji poslinkiai pasaulio kultūros vėjams atviroje lietuvių literatūroje, ir urbanistinės visuomenės poreikiai), Just. Marcinkevičiaus poezijos populiarumas mažėja. Neabejotina tai, kad Just. Marcinkevičiaus kūryba ir visa jo veikla konsolidavo lietuvių visuomenę, buvo labai svarbi, siekiant atkurti nepriklausomą valstybę. Detalesnius Just. Marcinkevičiaus kūrybos ir masinės kultūros sąsajų tyrinėjimus paliekame ateičiai. Tikėtina, kad ateityje aktualesni pasidarys anksčiau mažiau pastebėti, naujo perskaitymo galimybes slepiantys savyje rašytojo kūriniai




Apdovanojimai
1957 m. Lietuvos respublikos valstybinė premija už poemą „Dvidešimtas pavasaris“.
1965 m. „Poezijos pavasario“ laureatas.
1969 m. Lietuvos Respublikos valstybinė premija už dramą - poemą „Mindaugas“
2001 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
2005 m. Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos apdovanojimas.
2008 m. gegužės 18 d. Nacionalinė kultūros pažangos premija.

Bibliografija

Kraujas ir pelenai: herojinė poema. - Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960.
Duoną raikančios rankos: eilėraščiai. - Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963.
Donelaitis: poema. - Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1964.
Siena: poema. - Vilnius: Vaga, 1965.
Mediniai tiltai: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1966.
Liepsnojantis krūmas: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1968.
Mindaugas: drama - poema. - Vilnius: Vaga, 1968.
Katedra: 10 giesmių drama. - Vilnius: Vaga, 1971.
Šešios poemos. - Vilnius: Vaga, 1973.
Mažvydas: giesmė. - Vilnius: Vaga, 1977.
Gyvenimo švelnus prisiglaudimas: lyrika. - Vilnius: Vaga, 1978.
Pažinimo medis: poema. - Vilnius: Vaga, 1978.
Būk ir palaimink: lyrika. - Vilnius: Vaga, 1980.
Dienoraštis be datų. - Vilnius: Vaga, 1981.
Raštai. - Vilnius: Vaga, 1982-1983. 5 t.
Vienintelė žemė: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1984.
Už gyvus ir mirusius: lyrika. - Vilnius: Vaga, 1988.
Lopšinė gimtinei ir motinai: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1992.
Prie rugių ir prie ugnies: eilėraščiai. - Vilnius: Lituanus, 1992.
Eilėraščiai iš dienoraščio: poezija. - Kaunas: Spindulys, 1993.
Tekančios upės vienybė: eseistika. - Kaunas: Santara, 1994.
Tekančios upės vienybė: eseistika. 2-asis leidimas. - Kaunas: Santara, 1995.
Daukantas: draminė apysaka. - Kaunas: Santara, 1997.
Žingsnis. - Kaunas: Santara, 1998.
Dienoraštis be datų. 2-asis papildytas leidimas. - Vilnius: Vyturys, 1999.
Poezija. - Vilnius: Vaga, 2000. 2 t.
Devyni broliai: baladžių poema. - Kaunas: Santara, 2000.
Carmina minora: poema. - Vilnius: Tyto alba, 2000.
Pažinimo medis: poema. 2-asis leidimas. - Vilnius: Vaga, 2001.
Dienos drobulė: eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.
Grybų karas: poema. - Vilnius: Alma littera, 2002.
Voro vestuvės: vaikų, tėvelių ir senelių pamėgta poemėlė. - Vilnius: Vaga, 2002.
Trilogija ir epilogas. Mindaugas. Mažvydas. Katedra. Daukantas: poetinės dramos ir draminė Apysaka. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.
Poemos. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

Na va, šiandien šis nuostabus poetas iškeliavo anapilin... Iš tiesų nedaug Marcinkevičiaus beskaičiau, bet kiek skaičiau, patiko. Tikrai didelė netektis Lietuvai...