Johanas Volfgangas Gėtė (Johann Wolfgang Goethe) – vienas žymiausių vokiečių rašytojų, vokiečių literatūros klasikas. Gėtė gimė 1749 metais rugpjūčio 28 dieną dar nesusivienijusios į valstybę Vokietijos pietinėje dalyje - Frankfurte prie Maino.
J.V. Gėtė, gimė protestantų šeimoje. Vaikystėje skaitė Bibliją, o jaunystėje lankė pietistų būrelius, kur daug dėmesio buvo skiriama jausmams, savęs stebėjimui. Nuo pat jaunystės Gėtė mėgo lankyti teatrą, pats vaidino mėgėjiškuose spektakliuose.
Sekdamas šeimos tradicija jaunasis J.V. Gėtė studijavo teisę. Tačiau niekada nedirbo teisininko darbo, kokį įsivaizduojame dabar. Rašytojas mėgo globėjus, palydovus, sekretorius, flirtą. Studijavo su pertraukomis. Po studijų kurį laiką dirbo teismo rūmuose, lankėsi įvairiuose dvaruose, jų salonuose diskutavo apie literatūrą.
J.V. Gėtė rašė nuo ankstyvos jaunystės iki gilios senatvės – nepaprastai lengvai ir daug, bet nesistemingai, užmesdamas kūrinius dešimčiai - dvidešimčiai metų, juos perdirbinėdamas. Rašytojas kūrė madingų žanrų kūrinius, kuriuose atspindėjo populiarios tų laikų temos. J.V. Gėtė mėgo rašyti farsus, idiles, dainas, satyrinius eilėraščius, vestuvių poemas, proginius eilėraščius, komedijas, biblines dramas, Užgavėnių vaidinimus, šiurkščias parodijas, epigramas. Į kūrinius įtraukdavo gautus laiškus, veikėjus pavadindavo draugų vardais. Kūrybos neskyrė nuo gyvenimo, kūriniai itin biografiški, tai tiesiog gyvenimo stebėjimai ir užrašai.
Skiriami du J.V. Gėtės kūrybos periodai: ankstyvasis (sentimentalusis, preromantiškasis) ir vėlyvasis (brandusis, klasikinis).
Kaip tikras Švietimo epochos žmogus, J.V. Gėtė jautėsi laisvas, kūrybingas, turintis laiko ir išteklių lavintis, domėtis visomis sritimis. Būdamas pasiturintis, savarankiškai studijavo menotyrą, gamtotyrą. Rašytojas ypač domėjosi alchemija, fizionomika, spiritizmu, pranašavimo menu, kabala – šiose knygose jį traukė įvairūs simboliai, emblemos, alegorinės figūros. Visą gyvenimą J.V. Gėtė priklausė slaptoms draugijoms. J.V. Gėtė buvo mažiausiai susijęs su filosofija – jos nemėgso, ji jam atrodė nuobodi. Labiausiai domėjosi gamta ir žmogumi.
Specialiai meno ir literatūros nestudijavęs J.V. Gėtė turėjo daug patarėjų šiais klausimas ir todėl gana gerai išmanė įvairių epochų Europos kultūrą. Jis buvo susipažinęs su Antikos, Viduramžių, Renesanso kultūra; Rašytojas per savo ilgą gyvenimą patyrė racionalizmo ir švietimo, sentimentalizmo bei romantizmo kaitą. Jo kūryboje įvairių epochų idėjos susikristalizavo į vieną – žmogaus prigimties, paskirties ir laimės - problemą.
Vokiečių literatūros klasikas Johanas Volfgangas Gėtė mirė 1832 m. kovo 22 dieną, būdamas 83 metų.
Johanas Volfgangas Gėtė
Sukūrė
Brownas
, Sau 16 2010 10:53
Temoje atsakymų: 7
#2
Parašyta 05 balandžio 2010 - 12:30
Man patinka šis rašytojas.Norėčiau paskaityti apie jo asmenybę daugiau.Gal žinote knygų?
Patiko ,,Faustas", turiu ir antrą dalį, bet neprisirengiu perskaityti.Ten kitokia jau, sunkesnė.
,,Jaunojo Verterio Kančios" taip pat labai patiko, daug įdomių minčių apie gyvenimą ir meilę.
Patiko ,,Faustas", turiu ir antrą dalį, bet neprisirengiu perskaityti.Ten kitokia jau, sunkesnė.
,,Jaunojo Verterio Kančios" taip pat labai patiko, daug įdomių minčių apie gyvenimą ir meilę.
Stavroginas jeigu tiki, kad netiki, tai netiki, kad tiki.O jeigu netiki, kad netiki, tai jis netiki.
#4
Parašyta 05 balandžio 2010 - 19:52
Taip, aš pradėjau skaityti ir ,,numečiau", žiūriu, kad kažkas nelabai man.To ir tikėjausi.Bet įdomu paskaityti, kai autorius bando parašyti tą patį kūrinį po tiek metų.Perskaičiau ,,Faustą" visą ir I ir II dalį, ir supratau, kad žmogus, kuris 50 metų rašė vieną kūrinį, ant galo pametė siužetą ir veikėjus, nes pirma dalis nesiriša su II dalimi...
Stavroginas jeigu tiki, kad netiki, tai netiki, kad tiki.O jeigu netiki, kad netiki, tai jis netiki.
#7
Parašyta 26 balandžio 2010 - 16:53
Jei tinka, tai aš skaitau, na tiksliau dabar neskaitau, atidėjau geresniems laikams, bet apie pusę esu jau perskaičius. Nepabaigiau iškart nes paliko neįdomu, siužetas toks nuspėjamas pasirodė, na manau, kad gal reiktų toj knygoj gilintis daugiau į pačias įdėjas.
#8
Parašyta 26 balandžio 2010 - 17:54
Verterio kančias skaičiau su malonumu prieš porą metų, dar lig šiol prisimenu vieną frazę:
aš tiek daug turiu, o jausmas jai viską praryja.
Aš tiek daug turiu, o be jos viskas virsta nieku.
patinka man romantika, nepaneigsiu.
Tačiau Faustas man nepatiko. Gal kad poezijos kūrinys ir savo tragiška baigtimi priminė R. ir Dž.
aš tiek daug turiu, o jausmas jai viską praryja.
Aš tiek daug turiu, o be jos viskas virsta nieku.
patinka man romantika, nepaneigsiu.
Tačiau Faustas man nepatiko. Gal kad poezijos kūrinys ir savo tragiška baigtimi priminė R. ir Dž.
Kiekvienas žmogus turi savo ribotą horizontą. Su laiku horizontas siaurėja ir tampa tašku. Tada žmogus sako: tai yra mano požiūris
Vartotojų skaito šią temą: 0
narių: 0, svečių: 0, slaptų narių: 0