M. Puzo gimė Niujorke, įmigrantų šeimoje, buvo geležinkelio darbuotojo sūnus. Rašytojas augo kartu su šešiais broliais ir seserimis. Jo šeima gyveno prie pat geležinkelio. M. Puzo pradėjo rašyto po to kai atrado viešąsias bibliotekas ir pasinėrė į grožinės literatūros pasaulį. Rašytojas dalyvavo Antrajame pasauliniame kare Rytų Azijoje ir Vokietijoje. Po karo, kurį laiką liko Vokietijoje kaip civilis ir palaikė ryšius dėl karinių oro pajėgų veiklos. Po tarnavimo karinėse oro pajėgose, M. Puzo baigė socialinius mokslus „Naujoje Mokykloje“ („New School“) Niujorke, vėliau studijavo Kolumbijos universitete. Be to, jis papildomai studijavo literatūrą bei meninį rašymą. 1946 m. rašytojas susituokė su Erica Broske ir su ja susilaukė penkių vaikų (trijų sūnų ir dviejų dukrų).
Pirmasis išspausdintas rašytojo pasakojimas buvo Paskutinės Kalėdos (The Last Christmas), kurį publikavo „American Vanguard“ leidykla 1950 metais. Pirmoji Mario Puzo išleista knyga – Tamsioji arena, kuri pasirodė 1955 m. (į lietuvių kalbą knyga išversta 1995 m.), kuomet rašytojui buvo jau 35 m.
M. Puzo beveik 20 metų dirbo padėjėju vyriausybinėse institucijose Niujorke. Nuo 1963 m. M. Puzo dirbo neetatiniu, laisvai samdomu žurnalistu ir rašytoju. Jis rašė straipsnius vyrų žurnalams, taip pat recenzavo knygas, straipsnius. 1965 m. išleido knygą Laimingas piligrimas (liet. 1995 m.), kuri pasakoja apie italų imigrantų šeimos gyvenimą nuo trečiojo dešimtmečio pabaigos iki Antrojo pasaulinio karo galo. Nors nei viena iš pirmųjų rašytojo knygų neuždirbo daug pinigų autoriui, tačiau abi buvo pripažintos ir sulaukė gerų atsiliepimų.
Vėliau M. Puzo ištiko staigus tulžies priepuolis ir jam teko brangiai mokėti už gydymą, po to rašytojas nusprendė parašyti knygą, kuri atneštų jam finansinę sėkmę. Dirbdamas žurnalistu buvo jis girdėjęs keletą anekdotų apie mafiją, todėl pradėjo rinkti medžiagą apie Rytinės pakrantės gaujas ir Cosa Nostra. Persilaužimas M. Puzo kaip rašytojo karjeroje įvyko 1969 m. – kai buvo išleistas Krikštatėvis – istorija apie mafijos gyvenimą, korupciją, smurtą, garbę, meilę, senųjų vertybių išsaugojimą. Knyga tapo perkamiausia Amerikojeir pirmavo geriausiųjų sąrašuose net 67 savaites. Knygos centrinė figūra yra Donas Korleonė – nuožmus, sentimentalus nusikalstamo pasaulio vadas, individualistas. Jo vertybių sistemą sudaro tiek šeimos, tiek antisocialinės vertybės. Knygoje aprašoma „povandeninė“ valdžių padalijimo sistema ir kova, akcentuojamas valdžios ir vertybių perdavimas iš kartos į kartą ir jų kitimas. Be to, knygoje minimi ir artimi tikrovei veikėjai – tai Frenkas Sinatra, garsus dainininkas, kuris 1972 m. restorane užsipuolė rašytoją.
Amerikiečių visuomenei didelę įtaką turėjo knygos ekranizacija. Nors režisieriui Francis Ford Coppola iš pirmo žvilgsnio knyga nepasirodė patraukli, tačiau filmai „Krikštatėvis“ ir „Krikštatėvis II“ buvo įvertinti ir gavo po keletą Oskarų, tarp kurių - už geriausią filmą bei geriausią scenarijų (kuris buvo parašytas M. Puzo ir F.F. Coppola). Šiuose filmuose vaidino tokie pripažinti aktoriai kaip Robert De Niro bei Al Pacino.
„Krikštatėvis III“ – filmas, kurio scenarijus taip pat parašytas bendradarbiaujant rašytojui ir režisieriui, nebuvo premtas knyga. Nors filme vaidino daug garsių aktorių: Al Pacino, Diane Keaton, Talia Shire, Andy Garcia, ir Eli Wallach, tačiau trečioji ekranizacijos dalis, priešingai nei pirmosios dalys, nesulaukė nei kritikų įvertinimo nei finansinės sėkmės.
Knygos, išsamiai ir vaizdžiai aprašiusios mafijos pasaulį, pelniusios pripažinimą ir kurios frazė „Aš jam pateiksiu tokį pasiūlymą, kad jis negalės atsisakyti“ tapo kliše autorius teigė, kad niekada iki knygos pasirodymo nebuvo matęs gyvo gangsterio.
Kiti M. Puzo darbai buvo Kvailiai miršta, Ketvirtasis K, Omerta bei Paskutinis donas ir vaikų knygelė Prabėgusi Davie Shaw vasara (parašyta 1966 m.). M. Puzo mirė nuo širdies veiklos sutrikimo 1999 m. liepą, savo namuose Long Ailende, tik baigęs rašyti romaną apie organizuotą nusikalstamumą – Omerta. Po rašytojo mirties išleistas viso jo gyvenimo veikalas Šeima, kurio paskutinį skyrių parašė žmona.
Mario Puzo
Sukūrė
Brownas
, Vas 16 2010 13:42
Temoje atsakymų: 6
#2
Parašyta 23 vasario 2010 - 13:38
Skaičiau skaičiau Krikštatėvį ir Sicilietį.Patiko.Labai.Va, čia yra kažkas kaip Meyer, kas yra lengva ir labai įdomu, tačiau daug intelektualiau parašyta.Bet rimta tema gvildenama.
Turiu planuose paskaityti ,,Paskutinį doną"
Turiu planuose paskaityti ,,Paskutinį doną"
Stavroginas jeigu tiki, kad netiki, tai netiki, kad tiki.O jeigu netiki, kad netiki, tai jis netiki.
#3
Parašyta 23 vasario 2010 - 14:22
Taip, Puzo nerealus. Skaičiau "Krikštatėvį", "Omertą", "Sicilietį", "Šeimą". Pastarasis tai patiko dar ir dėl to, kad nors ir jo žmona parašė paskutinį skyrių, jis tikrai nebuvo prastesnis už visą romaną.Juolab, kad apie Bordžas jis rašė beveik visą gyvenimą.
#7
Parašyta 12 rugpjūčio 2010 - 19:11
Dar skaičiau tik "Mama Liučija", bet namie jau yra "Krikštatėvis" iš bibliotekos, o dar namų bibliotekoje turim "Omerta" ir "Šeima". O kas iš tos vienos knygos, kurią perskaičiau, patiko, įdomu, nors pastebėjau, mažai dialogų buvo. : )
Dar perskaičiau tik tris knygas ("Krikštatėvis", "Mama Liučija", "Šeima"), bet jau galima sakyti, įsimylėjau šį autorių. Jo rašymo stilius, visa ta tematika apie mafiją ir pan. Nu negaliu, taip įdomu, taip įtraukia, kad net nesinori padėti tos knygos į šalį, kol neperskaitai. Tokių rašytojų dar esu mažai "sutikus".
Vartotojų skaito šią temą: 0
narių: 0, svečių: 0, slaptų narių: 0