Gabriel García Márquez

Gabriel José García Márquez gimė 1927 metų kovo 6 d., Arakatakoje, Magdalenos departamente, Šiaurės Kolumbijoje, telegrafininko Gabriel Eligio García ir Luisa Santiaga Márquez Iguarán šeimoje. Iki 8 metų gyveno savo senelio iš motinos pusės, pulkininko, 1899–1903 metų pilietinio karo dalyvio, generolo Nicolás Ricardo Márquez Mejía namuose. Būsimojo rašytojo pasakojimo stiliui didžiulę įtaką turėjo vaikystės aplinka ir jo močiutė Tranquilina Iguarán Cotes.

1940–1942 m. Gabriel José García Márquez lankė jėzuitų gimnaziją Sipakire, 30 km įšiaurę nuo Bogotos. Nuo 1943 m. tęsė mokslus nacionaliniame Sikapiro koledže. 1946 m. tėvų valia įstojo į Bogotos nacionalinį universitetą, teisės studijas. 1947 m. laikraštyje „El Espectador“ („Stebėtojas“) paskelbtas pirmasis rašytojo apsakymas „Trečiasis susitaikymas“, parašytas Kafkos stiliumi. 1948 pavasarį, prasidėjus neramumams ir pilietiniam karui šalyje, rašytojas išvyko iš sostinės ir tęsė studijas Kartachenos universitete, įsidarbino Kartachenos laikraštyje „El Universal“. Taip García Márquez išmainė teisę į žurnalistiką.

Nuo 1954 m. dirbo „El Espectador“ laikraštyje, rašė nedidelius straipsnius ir filmų recenzijas. 1955 metais parašė seriją straipsnių apie kolumbietį jūrininką, kuris 10 dienų išgyveno vienas jūroje. Vėliau iš šių žurnalistinių ataskaitų gimė apsakymas „Pasakojimas apie katastrofą patyrusio laivo jūreivį“. 1955 metais kaip laikraščio korespondentas buvo siunčiamas į Europą (Italiją, Lenkiją, Prancūziją), Venesuelą, JAV. Jam išvykus, Bogotoje už draugų surinktas lėšas išleista pirma jo knyga „Kritę lapai“.

1956 m. Kolumbijos diktatorius generolas Rochas Pinilla uždarė „El Espectador“ („Stebėtoją“). García Márquez apsistojo Paryžiuje, dirbo keliems laikraščiams, užsiėmė kūryba („Niekas nerašo pulkininkui“, 1957 m.), keliavo po socialistinę Europą. Vėliau parašė „90 dienų už geležinės uždangos“. 1957 m., pasitraukus iš valdžios Rochasui Piniljai, García Márquez apsistojo Karakase ir bendradarbiavo su „Momento“ žurnalu, vedė Mercedes Barcha (Mersedes Barča), rašė keletui žurnalų ir kūrė apsakymus iš „Didžiosios Mamos laidotuvių“.

1959 m. pradėjo rengti reportažus iš Havanos, netrukus įsteigė Prensa Latina – Kubos naujienų agentūrą. Dirbo šiai agentūrai Kolumbijoje, Kuboje ir Niujorke. Tuo pačiu metu rašo noveles ir kino scenarijus. 1961 m. persikelė į Meksiką ir paskelbė novelę „Niekas nerašo pulkininkui“. 1962–1965 m. García Márquez Mechike leido žurnalą ir rašė filmų scenarijus. Romanas „Negera valanda“ (La mala hora) pelnė „Esso“ premiją Kolumbijoje, bet išspausdintas variantas buvo blogai suredaguotas, ir Márquez jos atsisakė. Tais pačiais metais jis publikavo apsakymų rinkinį „Didžiosios Mamos laidotuvės“. 1965 m. pradėjo rašyti romaną „Šimtas metų vienatvės“ (Cien años de soledad). Šis kūrinys 1967 m. išleistas keliomis kalbomis ir pelnė rašytojui daugybę tarptautinių apdovanojimų.

1967 m. rašytojas persikėlė į Barseloną. Jam suteiktas Niujorko Kolumbijos universiteto garbės vardas. 1972 m. jis publikavo „Neįtikėtina ir liūdna istorija apie nekaltąją Eréndirą ir jos kietaširdę senelę“. 1974 m. Bogotoje įsteigė kairiųjų laikraštį „Alternatyva“, 1975 m. išspausdino „Patriarcho rudenį“. Nuo 1975 García Márquez laiką leido Bogotoje ir Mechike, užsiimė politika, padėjo įsteigti Kolumbijos partiją „Firmes“, įkūrė HABEAS – organizaciją, kuri turi padėti politiniams kaliniams, rašė scenarijus. 1980–1984 m. rašė savaitines apžvalgas keliems tarptautinias laikraščiams.

1981 m. rašytojas gavo Prancūzų garbės legiono apdovanojimą. Paskelbtas romanas „Vienos mirties istorija, apie kurią visi žinojo iš anksto“.

1982 m. Garciá Márquez įteikta Nobelio premija literatūros srityje. Rašytojas paskelbė „Guavos aromatą“, pokalbius su savo draugu Plinio Apuleyo Mendoza, parašė „Viva Sandino“ („Tegyvuoja Sandino“) – pjesę apie revoliuciją Nikaragvoje. 1985 m. paskelbė romaną „Meilę choleros metais“, 1989 „Generolas savo labirinte“, 1992 rinkinį „Keisti piligrimai“, 1994 „Meilė ir kiti demonai“, 1996 „Pagrobimo naujienos“. 1989 m. rašytojui nustatytas plaučių vėžys. 1992 m. po operacijos liga buvo pristabdyta, tačiau problemos su sveikata tęsėsi.

1999 m. Garciá Márquez įsigijo Kolumbijos savaitinį žurnalą „Cambio“. Tais pačiais metais gydytojai rašytojui nustatė limfomą. Rašytojas ilgai gydėsi Meksike ir JAV. 2001 m. paskelbė memuarus „Vivir para contarla“, arba „Gyventi, kad tai pasakytum“.

2004 m. pardavė savo romano "Meilės choleros metu" ekranizacijos teises Holivudo kompanijai "Stone Village Pictures". Filmo biudžetas siekė 40 mln. dolerių. Filmuota 2006 m. Kartachenoje, Kolumbijos Karibų jūros pakrantėje.

Ar mėgstate šį autorių, teko skaityti jo kūrinių?

kol kas esu skaiciusi tik viena knyga "Apie meile ir kitus demonus". ispudis labai savotiskas, kadangi viskas rasoma labai atvirai, vietomis netgi bjauriai, privercia vienu ar kitu veikeju charakteriais, gyvenimo budu slykstetis, taciau butent del to, kad pasakojimas nenusaldintas (ypac kai veiksmas vyksta viduramziais) jis atrodo kitoks ir tuo patraukia, taigi noreciau paskaityti daugiau jo knygu

Kaip tik į temą, yra filmas ,,Apie meilę ir kitus demonus" http://www.imdb.com/title/tt1206479/

Aš bandžiau prieš metus kokius skaityti "Šimtas metų vienatvės"..Tai arba per anksti buvo, arba ne tos nuotaikos paėmiau, bet nesiskaitė visai. Gal šią vasarą vėl pabandysiu.

Aš ir mokykloj skaičiau tą Šimtas metų vienatvės, tai man ir nelabai patiko, gal dabar reiktų išnaujo paskaityt. O kam nors patiko šita knyga?

Aš nieko neskaičiau, bet daug gerų atsiliepimų girdėjau apie šimtą metų vienatvės, bet turbūt nuo jo nepradėsiu,o pradėsiu nuo Apie meilę ir kitus demonus , o toliau žiūrėsiu ar verta plačiau gilintis į Marquez'o kūrybą.

Kodėl nusprendei pradėti nuo šitos knygos?

skaiciau Meile choleros metu, labai patiko, nesulaukiu, kada galesiu perskaityti daugiau.

Kodėl nusprendei pradėti nuo šitos knygos?

Pasirodė įdomus siužetas.

Skaičiau ,,Apie meilę ir kitus demonus". Patiko. Kažkaip kitokia knyga =) manau, kad jei kada pasitaikys kita jo knyga, tai pasiimsiu =)
Mačiau filmą ,,Meilė choleros metu". Irgi visai nieko =)

Pradėjau nuo "Meilė choleros metu". Tikėjausi labai daug, nes buvau prisiskaičiusi nemažai pagyrimų į šios knygos pusę. Šiaip ar taip įspūdis buvo malonus. Markeso stilius man buvo kažkas visiškai naujo ir netikėtai malonaus.
O "Šimtas metų vienatvės" labai labai patiko. Skaitydama sunkiai galėjau atsitraukti, nes siužetas įtraukė nuo pat pradžių.
Dar skaičiau "Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes", "Apie meilė ir kitus demonus" bei "Patriarcho ruduo". Patiko viskas, tik gal "Patriarcho ruduo" kiek sunkiau skaitėsi, bet būtinai pakartosiu, nes pati kūrinio slogi nuotaika ir groteskas jame labai įstrigo.

Perskaičiau Šimtą metų vienatvės antrą kartą, nes buvau skaičiusi, kad ir ne prieš šimtą metų, bet prieš nepilną dešimtmetį tai tikrai. Tai va ir dabar supratau, kodėl man nepatiko ir nors nepriskirčiau prie mėgstamiausių, bet knyga tikrai verta dėmesingo skaitymo ir magiškasis realizmas joje labai puikiai atsiskleidžia.