Žmogus, pavirtęs statula, paskutinįkart bučiuodamas savo šunį. Moteris, aiškinanti gydytojui, jog nesupranta, kaip jos vyras, iškritęs iš lovos ir pataikęs ant kirvio, galėjo persiskelti galvą. Vaikas, su “puikia, gelsvai auksine” puma ateinantis prie griovo į lemtingą pasimatymą su savo tėvu. Tėvas, paskutiniame, autobiografiškiausiame pasakojime baigęs dienas “siaubingame pramoniniame mieste, kurio niekada nemylėjo” ir kur niekada nevaikščiojo su dukra, paėmęs ją už rankos.
Dvidešimt penki tremtyje gyvenančios rašytojos apsakymai, gražūs ir šiek tiek keistoki, kupini ilgesio, vaikystės prisiminimų, subtilaus humoro, nukelia mus į paslaptingą, jaudinantį pasaulį ir suvirpina jautriausias sielos stygas.
Agota Kristof - Man tas pats
Sukūrė
Knygnesys
, Vas 06 2009 19:14
Temoje atsakymų: 7
#4
Parašyta 01 gruodžio 2010 - 19:12
Aš ir skaičiau 8-) Mano manymu tai knyga kuri verčia susimąstyti
#5
Parašyta 02 gruodžio 2010 - 17:22
Manyčiau, faktiškai kiekviena knyga verčia susimąstyti, nebet esi bukmedis, skaitantis dėl sportinio azarto.Aš ir skaičiau 8-) Mano manymu tai knyga kuri verčia susimąstyti
Į temą: neskaičiau aš šios knygos, bet kada nors, pasitaikius galimybei, visai norėčiau pažiūrėti kas ten do per skaitinys. Šios autorės teko skaityti „Storą sąsiuvinį“, sakyčiau, ganėtinai stipri knyga, nors atmintyje ilgai ir neužsiliko, t.y - jei kas nors prašytų trumpo siužeto nupasakojimo, niekaip to padaryt negalėčiau, nes atminties kertelėse liko tik žinojimas, kad knyga skaityta.
#6
Parašyta 02 gruodžio 2010 - 18:43
Tai visos knygos verčia susimąstyti dėl kažko, bet ši knyga užkabina kažką giliau, ir reikšmingiau
Vartotojų skaito šią temą: 0
narių: 0, svečių: 0, slaptų narių: 0