Visiškas naujokas,ieškantis įdomių ir prasmingų diskusijų.

Sveiki aš vardu Arnas ,esu dar visai žalias publikavimo tvarkoje,gal galėtumėt kas paaiškinti. Pats rašau jau labai senai,eseistika,poezija,nedideli apsakymai. Esu didelis Nyčės gerbėjas,apskritai domiuosi vakarų filosofija. vienas iš geriausių rašytojų (Lietuvių) man yra Škėma. Būtų smagu rasti bendraminčių ir bandyti publikuoti kur nors savo straipsnelį. Apskritai ieškau žmogaus kuris domisi ir myli knygas,su kuriuo būtų galima pakalbėti ir diskutuoti įvairiomis filosofinėmis temomis. Dėkoju už atsiliepimus. Nebarkite,jei netvarkingai parašiau .

ka paaiskinti? Kokia tematika rasai? Kur nori publikuotis?

Tematika turbūt,jei taip galima pavadinti gyvenimo,būties esmė. Na matot aš noriu sužinoti aplomai kodėl net ir patys prasčiausi laikrasčiai neima pradedančiūjų straipsnių? Mano pažįstamas , perskaitęs mano eseistika,patarė dėti i laikraštį. Lietuvių kalbos filologas jis. nuėjau į tris redakcijas ,tarp jų ir į šiaurės atėnus ir visur atmesta buvo. žinoma stilius ir rašymo maniera gal ir neįprasta...bet...

Dėk čia. Jei jau sen(i)ai rašai, tai manau ir mums atėjo laikas paskaityti tavo darbų.

na taip, gera save girti, taciau pasaline kritika - ir ne is vieno saltinio! - dazniausiai buna taikli. Megink skelbtis internetuose, cia ar kur kitur, ant pirstu galu visas pasaulis tupi; juolab norint uzsiimineti bet kokio pobudzio rasymais, pravartu tureti aiskiai apibrezta nisa [gyvenimo, buties esme nera tai], ismanyti kontekstus ir apskritai tureti gyvenimo bei ziniu ant kupros. Juolab kad panasu, jog tavo rasymu patirtis apsiriboja draugu ratu.

kaip suprast rasymo patirtis apsiriboja draugu ratu? Perdaug kritiskas esi. Visi pradeda nuo draugu rato. tai idet visa? manai rasantysis galvoja apie kontekstus ir aiskiai apibreztus tikslus. Ne mokyklini rasini rasau. Rasantysis tiesiog raso,is savo patirties arba savo turimu ziniu. O patirtis nevisada ateina su metais- tiesiog pasenes posakis.

Ir klausti rasanciojo apie ka rasai,manau kvaila. Nes apie ka rasoma-tai subjektyvi kiekvieno zmogaus nuomone,kiekvienas interpretuoja savaip.As pasakysiu kitaip,Tu pamanysi kitaip.

Rasliava vadinasi "Atspindziai" Kritikos ir kantrybes skaitant. Aciu.
1

Niekas. Šįryt nužudžiau Dievą.Jo jau nebėra. Amen. Amžinoji malda. Popietė artėja . Ir laikas ima smaugti . Žinutė . „ Aš myliu Tave „ . Kaip turėtų būti gražu . Mielai sunaikinčiau telefoną . Dėja . Nieko nerašau . Ir nereikia . Tai sukels daugiau rūpesčių . Per grindinio plyteles skverbiasi žalia masė . Tai žolė . Ji irgi nori gyventi . Gal net būti mylima . Bet visas jos pasaulis sutryptas . Belieka besąlyginė kapituliacija ir adaptacija prieš žmogiškąjį gėrį . Bažnyčios bokštuose įstrigo saulė . Jos neištrauks iš ten net Dievas Kalvelis. Svilina .Spinduliai šlifuoja šaligatvį , apgraibomis paliesdami ir žolę . Ji dėkingai suvirpina lapelius . Paranoja! – sušunka mano protas. Taip . Nesiginčysiu su savo protu. Galiu sulaukti liūdnų pasėkmių . Jis ir taip disharmonijos būsenoj . Esu tik aš ir mano protas . (Kokia savimeilė , koks ego – sušuksite ) Vis dėl to žolė gyvens . Tik žaliosios jos dvasios nebeliks tarp raudonų mūrų . Viskas sugrius . O aš šįryt nužudžiau Dievą . Radijo triukšmas ryto tyloje. Melancholija. Vaistai nebeveikia. Sėdint ant suoliuko viskas rodos kitaip. Šiandien aš tyčiojuos iš žmonių. Rytoj jie tyčiosis iš manęs. Tvarka turi būti. Visame kame. Nesvarbu kas ją sukūrė, svarbu tai, kad turi jos laikytis. Už dviejų tūkstančių kilometrų aidi BBC balsas. Pranešantis naujienas. Jos visada būna blogos. O kas gero šiais laikais? Susikursiu gėrį savam pasaulį. Taip. Ir tegu tai bus žalias pasaulis. Su žydinčiom pievom, meile ir kvapia čiobrelių arbata. Kvailys. Girdžiu už nugaros. Prabyla sąžinė. Ji visada stovi už manęs. Piktoji dvasia. Dar vieni rėmai. O man visiškai nerūpi. Ir nerūpėjo. Koks kvailas rytas. Prasidedąs su sąžine ir svajomis . Su kvapia čiobrelų arbata kurios ,net nebuvo . Užuodžiu ją tik savo svajonėse . Vėl aidi BBC . Vėl... sako, radijo bangos kenkia. Somalio piratai randa naują auką . Manoji auka baigia užgesti. Iš cigaretės belikea vieni pelenai . Nusviedžiu ją ant šaligatvio. Viska nusviedžiu. Viltis,svajones dieviškuosius pradus, dekalogą... Tebūnie viskas sunaikinta. Tebūsiu aš vienas iš naujosios kartos Napoleonų. Kuriems nusispjauti į sąžinę ir moralinius principus. Tebūnie. Ryškiau sušvinta saulė tarp bokštų. Šaižiau suurzgia BBC. Šiandien niekas neprisėda . Šiandien nieko nebėra . O ar buvo, ar ne?
Lauki nakties ir nebesulauki. BBC mirė . Mirė viltys ir žali miškai su čiobrelių arbatos kvapu.
Taškas.
Skamba mokyklos skambutis. Eini sulinkęs. Kaip vergas. Vėl rašai mintyse ant balto popieriaus lapo. Tuštybė. Pamoka . Laiko tarpas . Tu įspraustas į jį. Miršti , tirpsti jame. Juokas , garsus mylimosios juokas. Vėl prakeikta paranoja. Bėgu. Nespėju. Aš niekada nespėdavau. Niekur. Neparašyti laiškai guli stalčiuje. Jie niekad nebus išsiųsti. Meilė plėšo Tave į gabalus. Ryja širdį žvėrys. Kruvinais, atbukusiais snukiais. Groteskas. Chaosas. Pasaulio niekas neišgelbės. Ar verta? Skubu. Lyja. Lyja ant mano jausmų. Mylimosios juokas dingsta. Tik skamba bažnyčios varpai . Gal ne Tau. Gal paskutinį kartą...
Įbėgu į apšiurusį kabinetą. „Labas“ – spaudžiu ranką žmogui kurio nekenčiu. Žlugo visos viltys. Laikas. Keturiasdešimt penkios minutės. Nė sekunde trumpiau. Išmokstu rašyti ,skaityti. Truputį mąstyti. Gaudau akimis senamiesčio vaizdus . Kregždes . Dangų. Kasdienybės psichozė degančiame krūme. Ave Litua. Mąstai ,kad nori parukyti. Mąstai ,kad mintys kurias Tau perša mokytojas bevertės. Mąstai, kad Iron maiden geriau nei Venom. Mąstai,mąstai,mąstai...Tuštuma už lango,tik lietaus lašai,krenta iš verkiančio dangaus . Pertauka ateina netikėtai. Pilkos masės veržiasi parukyti . Tu su jais . Kaipgi kitaip? Leki į rytą , nors skendi vasarvidžio nakties sapne . Oberonas tau paslaugiai išties žiebtuvėlį. Ne, tai haliucinacija. Tik klasioko gyvatiška šypsena dingsta lietaus užsklandoje. Kalbu beprasmius žodžius kurių nesuprantu .Rodos tyčiojuosi iš savęs. Draugas pasiūlo parūkyti kažko stipresnio. Atsiasakau. Narkomanija neišgydys mano psichozės. Ugnį gesink ugnimi.
Pertrauka turi vieną ypatybę. Ji yra trumpa. Juokiesi? Nesijuok. Nes nejuokinga. Baisu ,kad bažnyčios bokštai neapsiverstų. Baisu,kad visas pasaulis jau apsivertė. Sąvokos...Viskas apsivertė. Bėgu iš lietaus glėbio.Gilyn į nasrus. Atgal į narvą. „Sveikas filosofe“ – ploja man per petį dar vienas... Žodžiai įstringa gerklėj ir išskrenda kvarktelėjimas. Viskas. Nebegaliu ištverti. Pasaulis griūna ant manęs. Ne. Tai tik lietaus lašai . Jie tokie sunkūs. Kieno čia ašaros? Žydintis ežeras aplink. Nematau savo atvaizdo jame. Pagrobė. (Ne neapagrobė-ramina racionalioji siela)“ Parduota Tu“-galvoju. Ir ji aprimsta. Tyla. Visa mokykla skendi tyloje. Iliuzija. Sapnas.
Aš jau senai nesapnuoju. Bijau praeities išnyrančios sapnuose. Miesto prie jūros. Gėlių,augančių pušyne. Kartais sapnuose pasirodo Nyčė. Kartais Marksas. O kartais raudonskrusotis senelis. Pasakos. Rodos sapnuodamas seki pasaką. (Kam?-rodos sau pačiam) Vėl prabyla protas. Grįžtu po lietaus veidu. Sidabru varvančiu....
Skaičiuoju. Rašau. Skaičiuoju. Rašau. Aš mašina. Dunksi variklis. Dirba perdirbimo įmonė. Kaip sausa sąsiuvinį. Sausa. Net šiurpas ima. Lyg skruzdės bėgiotu. Mielai paskaityčiau Erlicką. (Tylėk . Tu mirei.) Protas mane užtildė. Skaičiuoju. Rašau. Skaičiuoju. Rašau.
Pasaulis struktūrizuojasi itin greit.Greičiau nei aš galiu nuo jo pabėgti. Šaip ar taip virsiu tik statistika. Juokies? Nesijuok.Juk ir Tu tik kosmopolitas kurį kankina sąžinė. (Jei ją dar turi). Kaip ir aš. Kaip ir mes visi. Esam suspausti į cukraus gabalėlį. Išorė saldi,bet pavieniai grūdeliai aštrus. Kryžiais nusėta mūsų žemė. Greitai vietoj jų išaugs dangoraižiai. Mūsų naujieji betoniniai stiklo stabai. Nebijok. Tai tebus eilinė civilizacijos prievarta. Jai nusilenks visi. O aš sėdėsiu. Aha. Aš tik sėdėsiu ir rūkysiu mirštančio medžio šešėlyje. Pro mane slinks vargani stabizmo šešėliai. Išorė apakins mane savo veidrodžių spindesiu , bet ten aš nematysiu savęs. Civilizacija pagrobs mane. Aš jau tenai. Vienas, du ,vienas,du . Aš būsiu vienetu. O gal dviem. Kryžiais nusėta mūsų žemė. Nesijuok.
Mašina sustojo. Metu sausą sąsiuvinį i portfelį. Kregždžių nebėra. Jas užgožė juodi dūmai. Žiežirbos, sieros ir svylančios gumos kvapas. Naujoji apokalipsė. Nepaaiškinamas triukšmas. Tartaras. Bijau išvysti per žiežirbų sieną pasirodanius mefistofelio,Belzebubo ir kitų veidus. Bėgu. Prie pastato rūksta dūmai.(Aukok! Aukok! Aukok! ) . Kyla auka Dievui. Kurio nebėra. Atsivėrė Tartaro vartai. Ir būrys pilkų kareivių išsiveržė su knygomis ir cigaretėmis. Ša. Aš tarp jūsų ,mano kovos draugai. Paaukosiu tabako ir plaučių gabalėlį-naujoji pasaulio liturgija. Viskas kas geriausia mūsų auksčiausiajam.
- Tu nežinai kur Tu lendi.
- Žinau.
- Aš naujasis pasaulio užkariautojas. Su cigarete, Nyče, ir suformuotom smegenim .
- Jos švariai iššluostytos skuduru. Baltu skuduru.
- Ne.
- Tavęs nebėra. Tavęs niekada ir nebuvo. Tave pavogė. Kaip ir visus.
- Aš aukosiu,aš atiduosiu viską ką turiu...
- Tu nieko nebeturi. Suvaržė grandinėm. Kaukaze. Aha. Erelis kapoja Tavo kepenis,protą,akis...Tu....
- Ne! Ne! Ne! Aš pamatysiu. Aš atsimerksiu. Aš viską pakeisiu....
Veju Mefistofelį šalin. Jis išnyksta melsvam cigaretės dūme .
Pertrauka keičia pamoka . Ir taip toliau . Vėl matau Tave . šalta ruden diena ir ežeras. Nieko nebėra. Meldžiu Mefistofelį ,kad viska nuvytu šalin. Malda virsta vandeniu. Verki. Neverk. Meilė nužudė Tave , o Tu nužudei ją.
Mokyklos tualetas dvokia išskyrom . Iš už kampo kyšo prezervatyvas. Panaudotas. Tręši meile mirties karalyste. Terra inkognita. Mirtis. Mirtis. Mirtis. Tai toks pat žodis kaip pupkultūra. Visi darosi iš to pinigus. Už lango skrenda paukščiai. Ne. Tai mano fantazija. Niekas nepakyla paukščiu iš gyvenimo išvietės. Aš išeinu .
Koridorius pilnas žmonių . Man baisu. Nepažįstu nė vieno iš jų. Eisiu tusčiom akim. Bent nematysiu beprasmybės aplink mane. Užjauti. Nepažinojau iki šiol žmogaus kuris užjautė psichinius ligonius.Krentu gilyn. Moralinę duobę išsikasiau pats. . Niekas nevertė. Norėjau ją išklot svajonėm,bet jos sudegė realizmo ugnį. Vėl mylimosios veidas. Iš nevilties pradedu klykti. Už langų suklykia greitosios pagalbos mašinos sirena. Nejaugi manęs?
Atsipeikėju ligoninėj. Psichiatrijos skyriuje. Bent jau manau,kad jis taip vadinasi. Gydytojai,seselės... Viskas sukasi ratu. Kol pradedu vemti.
„Jam pakilus temperatūra,paranojinė psichozė“-konstatuoja kažkas anapus dausų. Grimztu į begalinį novokaino ekstazės rojų.
Vakare aš išeinu iš ten. Jie negalėjo man padėti.(Per sunkus atvejis?). Nuskęsti žibintų šviesoje. Skausmingas lietus. Nesijuok. Tik psichinis ligonis eina iš ligoninės. Jie tau sakė. Tu rėkei. Jie Tau žadėjo. Tu netikėjai. Benamis šuo. Pasislepi už pastato atbrailos. Didmiestis riaumoja kaip sužeistas džiunglių žvėris. Dingsti jame. Nedink. Tu individualybė. Tu rytojaus žmogus. Spjauni. Prisidegi cigaretę ir žygiuoji numirti. Jaunasis karjeristas. Klube pasigirsta Edith Piaf. Bohemos iliuzija. Techniniai balsai. Žaibo griausmas. Ir tavo žalsvos akys. Jų nebėra. Yra tik miestas kuris praryja tave lietuje.
Namai dvelkia šiluma. Židinio nėra. Vienos ugnies nėra. Iliuzija išsisklaido.
Lipu laiptais.



2

Rutina. Ji žudo tave. Tas pats rytas ,paukščiai,garsai. Tas pats rūkas mieste slepiantis visas niekšybes. Visą skausmą ir žmonijos viltį-gal rytoj bus geriau. Keliesi. Žadintuvas negailestingai nužudo laiką. Čiobrelių arbata. Miško aromatas. Apsivelki sintetinio pluošto rūbais. Troleibusas. Gale miegantis valkata. Susenusios akys žvelgia į rūką. Krepšyje nieko nėra. Nėra ir Tavo viduje. Alsuoji begaliniu šlčiu. Ša. Nebėra čiobrelių,samanų ir auksaspalvių miškų. Nebėra veidų. Besišypsančių rūke.
Paranoja neturi rėmų. Tai Tavo laisvas mąstymas paremtas iliuzijos vaizdiniais, kurioje Tu gyveni. Troleibusas kopia aukštyn. Sunkiai. Kartais Tu mąstai,kodėl Tu gyveni? Kodėl egzistuoji? Kodėl mokais ? Kodėl mylies? Kodėl,kodėl ,kodėl? Tiek daug neatsakomų klausimų. Ak. Telieka nusivylimo šūksniai. Sapnuose vėl virsi epiniu herojum. Bėgančiu, žudančiu,geriančiu. Tai bus pats nuostabiausias pragaras kurį Tu sukūrei. Nėra jausmų. Troleibuso kvapai išmuša mintis...
Antra diena kaip lyja. Per anksti. Tik šešios. Aha....Laika nužudys Tave. Tu tai puikiai žinai ir bėgi.
Aš nebegaliu bėgti. Kritau. Veidu į žemę. Iš dangaus medžio. Niekas nepakėlė. Nepasakė,ir neišmokė kaip man reikėjo gyventi.Aš gyvenau. Simuliavau ,kad gyvenau. Periimdamas,kopijuodamas,bėgdamas nuo savęs. Taškas.
-Prašau talonėlį.
Sukrunti. Baidyklė su akiniais ir slibino nasrais.
-Atleiskite-rausiesi-tuojau surasiu.
Baidyklė stebi savo akylu žvilgsniu. Aplink ją veidai nuskendę užmaršties upėje. Plėšaisi ,rėki.
-Prašau.
-Dėkoju,gero ryto.
Baidyklė pranyksta baltame rūke. Atsikvepi. Tai tebuvo sapnas.
Purvas,keiksmai,neapykanta. Žiaurumas,kankinimai,sielos skausmas. Tai tik sąvokos. Už jų griūna viskas. Viskas griuvo manyje. Nuo šiol tu uždraustas miestas. Toli. Už devynių jūrų,marių. Kur rūtelės keroja,kur...mano paranoja ir pyktis paliko. Taškas.
Aš palaidojau tą miestą savo svajonių griūvėsiuose. Aš jį tebelaidoju. O jie stebi iš šalies. Fiksuoja,fotografuoja,retušuoja ir įrašo į Tavo gyvybės juostelę.. Bet nereikia liūdėti. Tai Tavoji reinkarnacija. Ėjimas į priekį . Sutikimas naujų įdėjų. Tai Tavoji pažanga kurios niekas negali atimti,kurios niekas neatstos,net baigti keli aukščiausieji universitetai. Aš užkasu neapykanta ir susitaikau su savimi. Įvyksta manoji sielos reinkarnacija. Aš jau kitas. Pabaisos dingo,reinkarnacija yra,o Tau kažko trūksta? Ah čiobreliai....Bjaurios naktys,sapnuojant savo iliuzijas. Šalin jas. Pasaulis sutvertas tik Tau. Aha. Tik mums ir mūsų širdžiai. Aš būsiu vėl vienas kelyje. Po sidabriniais lietaus lašais,vėl kvėpuosiu žaliu vėju. Žaisiu Mefistofelio įgeidžiais. Bet kolkas aš važiuoju į mokyklą. Kur nieko nebeliko. Nieko.
Iš troleibuso pravirų durų nusileido daug šešėlių. Apakino debesis bei jų spindulius. Tamsu. Vargiai. Sunkiai. Viskas ėjosi prastai iki TOS akimirkos. Ištirpęs laikas. Tekantis žemyn,vandens srovele laikas.... Madagaskaro kriokliai, Viktorijos ežeras, Kilimandžaro sniegynai- nepaliestos,nežinomos teritorijos. Bėgimas. Vieno herojaus. Visų mūsų. Laiko tekmė. Žemyn. Greitai....
Vanduo apgulė tavo pečius. Vanduo. Tai tik kartotiniai reprizai. Ir tas miestas prie jūros, ir ta žiema ,ir ežerai. Baigi išprotėt. Vanduo pasiglemžė tave.
Eilinė mokyklos paranoja. Ir Tu vietinis psichopatas tarp visų. Regimybė. Apgaudinėji save- Dievas vedžioja rnaką rašant šias eiles. Saviapgaulė veikia. Saviparanoja nesitraukia. Įrašai padaryti popieriuje susilieja.Virsmai. Baltos lankos-juodos avys,kas pažįsta ,tas jas gano. Ar Tu žinai?...Prapliumpa gatvės rauda. Mašinerinis-konvejerinis srautas kurio dalis mes esame. Aš,Tu,mes,Jie ,Jos....Aš eisiu prieš visą pasaulį. Sunaikinsiu konvejerius,būsiu naujasis luditas,ir nuvesiu mus į aukso amžius.Aš būsiu prikaltas prie kryžiaus. Sunaikintas. Judu gatvės minioje. Beveidžių antikristų apsuptyje. Respublika rašo- „Romas Zamolskis ieškomas“ , „Ieškomas prievartautojas“, ieškomas ,ieškomas...O ko ieškau aš ? Kas ieško manęs.....?

man tai panasu i dienorasti, kai stebi aplinka ir filosofuoji/komentuoji apie ja, o kazkokios konkrecios vienos minties ka visu tuo norejai pasakyti as nesupratau
technines detales, pries zodi "kuris" ir jo linksnius kablelis turetu buti o siaip novokainas yra vietinis anestetikas, jis jokios ekstazes nesukelia (jei tai pasakyta tiesiogiai, kaip as supratau )

na jis rasytas dienorascio forma turejo buti sugalvotos datos,manau is dalies darbas nera uzbaigtas...bet yra toks. Novokainas yra pavartotas netiesiogine prasme. Hm mintis dazniausiai slypi pavadinime. Aciu uz kantrybe ir komentara. (pradzioj buvo mintis rasyti dadaizmo stiliumi,taciau,truko patirties).

Kokį įspūdį paliko? Slogų.To ir siekei.Bet slegia šabloniškumas, jeigu minimas Nyčė, tai bus minima ir Dievo mirtis(plg.Dievas mirė.Mes jį nužudėmė Friedrich Nietzsche).Žinoma, be bažnyčios neapsieita.Čia pat šmėžuoja ir Marksas(skaitei Kapitalą?).Vėliau kaip, jau ir nieko nebenustebinsi, šmėžuoja cigaretės, prezervatyvai, žodžiu, viskas pagal šabloną.O galų gale ir psichozė(vėl Nietzsche įtaka?).
Gerų minčių tikrai yra, nežinau,ar jos tavo, pavyzdžiui, pop'so lyginimas su mirtimi.Nebuvau net pagalvojęs.Įdomu.Tik viskam trūkstam išplėtojimo, suprantu, kad čia sąmonės srautas, bet Šiaurės Atėnai tikrai tokio neims,ne tokio pobūdžio leidinys.
Mano patarimas būtų toks: aiškinti, kad Dievą nužudei, ar, kad jis mirė yra sena pasaka, sena plokštelė, visiems pabodusi.Lygiai tas pats, sakyti, kad už bažnyčios stogų stringa saulė, aliuzija suprantama, gal ir teisinga.Aš nekritikuoju nuomonės.Bet tai jau žinoma ir pasenę.Šiais laikais jau tuo nebenustebinsi.Kad nustebintum, turi pasakyti, kad jeigu Dievas nužudei, parašyk, kuo jį pakeisi, kuo pakeisi sugriautą bažnyčią? Dabar yra aiški viena schema, jeigu atkreipsime dėmesį į esminius dalykus(pradžią ir pabaigą)-Dievas mirė- tu išprotėjai.Finalas suprantamas, šabloniškas ir lengvai numatomas.

Dėl antros dalies.Tai būtų galima pasakyti tą patį, tik ji daug silpnesnė ir mažiau įdomi.Jeigu būčiau redaktorius tikrai nespausdinčiau tavo tekstų.Tu daug kur išsiduodi, kad esi tik moksleivis/studentas ir tavo patirtis labai maža.Kalbi apie dalykus, kurie tau dar toli gražu nėra aiškūs pačiam, pavyzdžiui: Kodėl mylies?
Tikrai tau sunku atsakyti, nes, atleisk, kad spėju, bet pats išsiduodi, jog eini į mokyklą, tu neturi patirties.Kai turėsi žmoną, vaikų, ilgalaikius santykius, neabejoju, nebus sunku atsakyti, kodėl myliesi.O dabar tai skamba kvailai.

na jis rasytas dienorascio forma turejo buti sugalvotos datos,manau is dalies darbas nera uzbaigtas...bet yra toks. Novokainas yra pavartotas netiesiogine prasme. Hm mintis dazniausiai slypi pavadinime. Aciu uz kantrybe ir komentara. (pradzioj buvo mintis rasyti dadaizmo stiliumi,taciau,truko patirties).

na as del to novokaino vistiek noriu prisikabint, nes jis man labai rezia aki (profesine prasme matyt). pagal parasyma "paranoine psichoze" ir toliau minima vaista tai jis turetu buti bent jau raminamasis (dazniausiais vartojamas ligoninese diazepamas), zinoma yra vaistu ir nuo paranoines psichozes, bet manau cia ji nebutina vartot. o novokainas, tai panasiai kaip kai eini pas dantista ir tau "uzmarina" kelis dantis, kad greziant neskaudetu, taip pat galima "uzmarinti" beveik bet kuria kuno vieta, bet salyginai nedideli plota, dazniausiai atliekant nesudetingas pavirsines operacijas/proceduras (ir tai dazniau vartojamas lidokainas, o ne novokainas). tai vaistas, kad nejustum skausmo vietinio na va gavos kaip litanija visa, stengiaus paaiskinti skirtuma

Tematika turbūt,jei taip galima pavadinti gyvenimo,būties esmė. Na matot aš noriu sužinoti aplomai kodėl net ir patys prasčiausi laikrasčiai neima pradedančiūjų straipsnių? Mano pažįstamas , perskaitęs mano eseistika,patarė dėti i laikraštį. Lietuvių kalbos filologas jis. nuėjau į tris redakcijas ,tarp jų ir į šiaurės atėnus ir visur atmesta buvo. žinoma stilius ir rašymo maniera gal ir neįprasta...bet...

Manau turėtum pabandyt nešt į ,,Metus", ,,Nemuną" aišku, reikia būt labai atidžiam ir perspėti, kad kūrinys nebūtų suniokiotas, iškraipytas ir panašiai. Jeigu jau priima, tai pirmiausia reikia prašyti, kad duotų skaityti pakoreguotus kūrinius ir panašiai, nes iš patirties žinau, kad tose visose redakcijose ten labai jau pasikėlę žmonės į tuos pirmuosius rašytojus žiūri kaip į nieko vertus. Iš esmės reikia nenusileist.

Dėl pačio kūrinio, turėčiau sutikti su kitais, kad nuotaika slogi. Galbūt dar pats stilius nėra iki galo susiformavęs, manyčiau reiktų (jeigu tai filosofinis tektas) įterpti kokias nors pagrindines mintis, simbolius, užslėptus sakinius. Suteikti pačią formą, nes dabar vietomis man kažkaip galai nesusiriša ir mintis trūkinėja. Kai kur kalba primena tokia suvaidinta ir netikra (gal čia tik man). Nezinau kuo be Nyčės dar domiesi galbūt reiktų paskaityti kitų autorių, kaip, kad Šopenhauerio, Valos, Herderio ar Mabli, Ruso, Kodilijako, kad susiformuotų tam tikra vidinė nuostata pačiame kurinyje. Reikia kažką pačiu kūriniu pasakyt, o ne vien dėliot paskirtas mintis, čia aš tikiuosi neįžeidžiau. Ta prasme reikia kažkokio rišamojo varianto.
Be to siulyciu paskaityt apie pacia paranoja, nes kai kur nelabai pataikai su prasme. Reikia susipazinti su nervu ligomis, pacio zmogaus psichika. Be to kaip tu sakei, kad rasantysis negalvoja apie kontekstus ir mintis, tai labai klysti. Kontekstas yra vienas svarbiausiu dalyku, negali rasyti kurinio be konteksto, turiu zinoti bent jau tris sakinius i prieki, nors geriau ir visa kurini numanyti. Ismanyti jo peripetijas. Turi su tuo kuriniu susigyventi, mastyti kaip tas personazas, tik tada galima pasiekti pacia esme. Be konteksto kurinys ne kurinys...o zodziu samplaika.

Suteikti pačią formą, nes dabar vietomis man kažkaip galai nesusiriša ir mintis trūkinėja. Kai kur kalba primena tokia suvaidinta ir netikra (gal čia tik man).

Geri pastebėjimai.Vertėtų atkreipti publikacijos autoriui dėmesį į šias ir toliau esančias Teodoro pastabas.

Kaip eilinis skaitytojas, nekreipiantis pakankamai prideramo dėmesio į šabloniškumą, po žodžių "šįryt nužudžiau Dievą" norėjau tęsinio - to teiginio paaiškinimo, išplėtojimo.
Apie paranoją čia jau buvo minėta. Neatrodo, kad tas herojus jaustųsi kieno nors persekiojamas.
Nesu susipažinusi su jaunų autorių kūryba, spausdinama ten ir ten. Man atrodo, kad pirma turėtum padirbėti prie teksto.
Jeigu jauti, kad pasąmonės srautas Tau artimas, galbūt reiktų tiesiog kaip pratyboms išbandyti lengvesnės būsenos aprašymą.

As jauciu po visu musu patarimu vargsas vaikas is vis nustos rasyt...

Teigiama ir neigiama. Šiam mąstytojui nereikia jokio paneigėjo: tą jis įstengia pasidaryti pats.

Nietzsche.

mane zudo nesutvarkyta korektura, o siaip ieskok temos - manes nepatrauke pilstymai is tuscio i kiaura, pradzia, kaip jau mineta, sabloniska ir toliau skaityti nevilioja.

Keistai jus cia. Kur jus matot sabloniskuma isvis? nesu profesionalas koks nors. Kyla klausimas ar patys turit patirties tiek vertint. hm. Yra pastabu kad i kurias atkreipiau demesi, bet kaip sakoma in general visur kisat sabloniskuma. Brangieji jums neatrodo kad visos siuolaikines knygos rasomos pagal kazkoki sablona. Plius si rasliava rasyta mazdaug pries du metus.