Keulėskūno rašliavos

š gilė - tu kaštonas
Aš maža, o tu storas
Mūsų meilė kaip balionas,
Nes aš gilė, o tu kaštonas

Pasikviesiu tave ant stogo
Stebėti žvaigždžių horizonto
Ką manai apie birželio antrą?
Ar tavo laivas išplauks į krantą?

Pasiimk gilių kavos, tai mano kraujas
Pamačius tave jis bėga iš kojos
Suteik man pirmąją pagalbą
Nes per tave aš pamečiau galvą

Gal dar kokį vieną, susidarys geresnis įspūdis

Tai dainos žodžiai, todėl atrodo, kad nesirimuoja, bet šiaip viskas ten normaliai:

Šie žodžiai ne iš meilės, ne iš skausmo,
Tai enciklopedinis mano sielos šauksmas.
Prakeikiu tavo inkstus nors jie panašūs į žmogaus,
Bet prisirijęs GMO tu tik kiaulės kūnas be galvos.

Juk kiaulės kūnas esi tik tu
Juk kiaulės kūnas esi tik tu
Juk kiaulės kūnas esi tik tu tu tu x2

Kiaulė bandymams tinkamesnė nei šuo.
Sus scrofa, schweine ar pig į tave galiu kreiptis
Net saulės šviesos nesugebi pasiekt kaklu.
Nesistebėk, kad ant stalo tavęs nepatieks šeimininkė, nes:

Purvinos kojos, purvina bamba,
Purvinos ausys, purvina tavo vanta.
Jau geriau būčiau šernu, bet tik ne kiaule,
O kiaulės kūnas totali kančia.

Juk kiaulės kūnas esi tik tu
Juk kiaulės kūnas esi tik tu
Juk kiaulės kūnas esi tik tu tu tu x2

Iš tavęs padarys kumpį arba karbonadą.
Lašinius greitai išmes į balą.
Juk tu tik kiaulės kūnas be galvos.
Ir čia "tikrai tikrai tikrai" nėra jokios feminizmo bangos.

Juk kiaulės kūnas esi tik tu
Juk kiaulės kūnas esi tik tu
Juk kiaulės kūnas esi tik tu tu tu x2

Čia, kai buvau rimta devintokė:

Jau buvau bepradedąs trinti žmogų iš savo gyvenimo. Po vieną raidelę. Bet velniškai skauda. Rinkausi kitokį kelią: rūkiau pigias cigaretes senamiesčio kavinėje, keikiau visą pasaulį ir gėrėjausi dangumi.
Nenuorama sugriovė mano rutiną, mano kavos popietes. Tai jį, įrėminta aviečių šerbeto spalvos palte, lyg kokia Džokonda paauksuotose rėmuose ėjo link manęs. Josios veidas jau seniai nesimėto mano atminty, tačiau išliko jos kiek per didelės plaštakos, trumpos kojos su prikabintomis pėdutėmis. Ji tarsi sugriauta proporcija. Sklendė lyg pūkas. Ne, greičiau kaip gatvės šiukšlė genama vėjo. Tačiau tai buvo pirma ir paskutinė mano matyta moteris, kuri mokėjo skristi. Manęs to neišmokė.
O dabar aš keikiu dangų, gėriuosi pasauliu ir trinu ją iš savo galvos. Po vieną raidelę. Ir man velniškai skauda.

nesuprantu, kodėl niekas nepareiškia nuomonės.

atvirai...proza nesužavėjo, tačiau eilės patiko. toks ironiškas žavumas. o ir dainą norėtųsi gyvai išgirst.

ačiū už nuomonę
Man pačiai proza ne itin dabar, bet kai rašiau (prieš 5 metus), tai buvo tada labai labai