Knyga, kuri pakeitė mano požiūrį į gyvenimą
#5
Parašyta 23 sausio 2010 - 14:50
#10
Parašyta 31 sausio 2010 - 11:32
#13
Parašyta 31 sausio 2010 - 12:55
gailėti ir jaudintis reikia netik dėl savo tautiečio , miestiečio , bendramokslio ar bendradarbio , jaudintis reikia dėl gyvo sutvėrimo ,nesvarbu kur jis bebūtų
taigi , manau , nesvarbu ar pamatysi pasaulio blogąją pusę skaitydamas ,,lūšnynų molijonierių'' , a Ž emaitę , ar kitą poetą, o gal žiūrėdamas televizorių, svarbu , kad suvokiama, kad kažkas negerai
#14
Parašyta 31 sausio 2010 - 13:19
Labai svarbu.Kam man jaudintis dėl tų, kuriems negaliu padėti? Dėl bereikalingo streso atsiranda įvairios patologijos:širdis plaka greičiau, gali atsirasti neurozės, depresija, skrandžio opos ir t.t.nuo ko pradėti žiūrėti toliau savo nosies,manau, nesvarbu .
O kas iš to jaudulio, ar tam sutvėrimui bus geriau, jeigu dėl jo piršto negaliu pajudinti?gailėti ir jaudintis reikia netik dėl savo tautiečio , miestiečio , bendramokslio ar bendradarbio , jaudintis reikia dėl gyvo sutvėrimo ,nesvarbu kur jis bebūtų
Kas iš to, kad aš žinosiu, kad kažkam negerai?taigi , manau , nesvarbu ar pamatysi pasaulio blogąją pusę skaitydamas ,,lūšnynų molijonierių'' , a Ž emaitę , ar kitą poetą, o gal žiūrėdamas televizorių, svarbu , kad suvokiama, kad kažkas negerai
1) Suvoksiu-,,ačiū Dievui, man ne taip blogai!''
2) Pajusiu gailesti ,,Oho, koks aš geras!''
Tokios knygos žaidžia tik jausmais, tuščiai.
#15
Parašyta 31 sausio 2010 - 13:58
Labai svarbu.Kam man jaudintis dėl tų, kuriems negaliu padėti? Dėl bereikalingo streso atsiranda įvairios patologijos:širdis plaka greičiau, gali atsirasti neurozės, depresija, skrandžio opos ir t.t.
Reikia išvis pradėti jaudintis, nesvarbu nuo ko .kaip gali kam nors padėti jeigu išvis dėl nieko nesijaudinsi ir nesirūpinsi ?? o jeigu pradžią rūpesčiui duos istorija apie kitą pasaulio kraštą , tegu. svarbu, kad ji padėtų susimąsti kuo galima padėti , o padėti kartais galima net tam kuris už tūkstančių kilometrų , kur kas geriau negu savo kaimynui...
o tavo išvardintos bėdos atsiranda ir dėl nebereikalingo streso . tai ką , gal išvis niekuo nesirūpinkime , tegu vaikai badauja , žmonės žudosi ir tegu būna žudomi , svarbu , kad man per bet kokios rūšies stresą neatsirastų problemų ? :^) na aš manau , kad geriau rūpestis nors ir negalint padėti , negu abejingubas grindžiamas kažkokiom ligom.
O kas iš to jaudulio, ar tam sutvėrimui bus geriau, jeigu dėl jo piršto negaliu pajudinti?
bet jeigu apie jį galvosi,domėsiesi atsiradus progai pajudinsi ne tik piršta bet ir visą delną ar dar daugiau. o ką prireikus pagalbos padarysi jeigu net nežinosi apie tas bėdas , o jeigu ir žinosi tada juk nerūpės , nes manysi , kad niekuo negali padėti , nes jis neateina ir nepaprašo , nes jis yra toli .
Kas iš to, kad aš žinosiu, kad kažkam negerai?
1) Suvoksiu-,,ačiū Dievui, man ne taip blogai!''
2) Pajusiu gailesti ,,Oho, koks aš geras!''
Tokios knygos žaidžia tik jausmais, tuščiai.
1) ir puiku , kad suvoksi ! jeigu daugiau žmonių tai suvoktu , manau , būtų kur kas mažiau savižudybių , depresijų
2) šio tavo punkto nesupratau . pajusi gailestį ,kad esi geras ? ar pajutęs gailestį pagalvosi , kad esi geras ? jeigu antras variantas tada žmogus gailisi ne to kam reikia pagalbos , o pats savęs , norėdamas sau patikti , būti ,,geru'' o tai kiek kitoks gailestis negu tas apie kurį kalbėjau
na o kaip pilnai žaidžia Žemaitės knygos jausmai ? kaip pilnai žaidžia žinios? ir viena ir kita tik stengiasi pajudinti žmogaus sielą .Bent taip aš manau
#16
Parašyta 31 sausio 2010 - 16:21
Pasaulyje kas kelios sekundės iš bado miršta žmogus.Aš tą žinau.Tai faktas.Kuo galėčiau padėti?Reikia išvis pradėti jaudintis, nesvarbu nuo ko .kaip gali kam nors padėti jeigu išvis dėl nieko nesijaudinsi ir nesirūpinsi ?? o jeigu pradžią rūpesčiui duos istorija apie kitą pasaulio kraštą , tegu. svarbu, kad ji padėtų susimąsti kuo galima padėti , o padėti kartais galima net tam kuris už tūkstančių kilometrų , kur kas geriau negu savo kaimynui...
o tavo išvardintos bėdos atsiranda ir dėl nebereikalingo streso . tai ką , gal išvis niekuo nesirūpinkime , tegu vaikai badauja , žmonės žudosi ir tegu būna žudomi , svarbu , kad man per bet kokios rūšies stresą neatsirastų problemų ? :^) na aš manau , kad geriau rūpestis nors ir negalint padėti , negu abejingubas grindžiamas kažkokiom ligom.
O kiek kažin galvoji per dienas apie tą žmogų? Kol perskaitai ir viskas.Kelias valandas neapleidžia tas jausmas, bet vėliau- baigta.Bet jeigu tu pradedi domėtis, sakykime, įvairiomis organizacijos, kaip Raudonojo Kryžiaus veikla ir įdedi kokių nors pastangų-puiku.bet jeigu apie jį galvosi,domėsiesi atsiradus progai pajudinsi ne tik piršta bet ir visą delną ar dar daugiau. o ką prireikus pagalbos padarysi jeigu net nežinosi apie tas bėdas , o jeigu ir žinosi tada juk nerūpės , nes manysi , kad niekuo negali padėti , nes jis neateina ir nepaprašo , nes jis yra toli .
Jeigu suvoktų, kad nėra taip blogai?1) ir puiku , kad suvoksi ! jeigu daugiau žmonių tai suvoktu , manau , būtų kur kas mažiau savižudybių , depresijų
Gal ir taip.Svarbu, kokį atgarsį duoda ta knyga.Nors man tos kurios populiariais metodais žaidžia jausmais- nepatinka.Kokia nors fantastiška istorija ir minios žmonių praskysta.2) šio tavo punkto nesupratau . pajusi gailestį ,kad esi geras ? ar pajutęs gailestį pagalvosi , kad esi geras ? jeigu antras variantas tada žmogus gailisi ne to kam reikia pagalbos , o pats savęs , norėdamas sau patikti , būti ,,geru'' o tai kiek kitoks gailestis negu tas apie kurį kalbėjau
na o kaip pilnai žaidžia Žemaitės knygos jausmai ? kaip pilnai žaidžia žinios? ir viena ir kita tik stengiasi pajudinti žmogaus sielą .Bent taip aš manau
#17
Parašyta 31 sausio 2010 - 18:53
Pasaulyje kas kelios sekundės iš bado miršta žmogus.Aš tą žinau.Tai faktas.Kuo galėčiau padėti?
Oj galėtum ,dar ir kaip galėtum paaukok pinigų ar maisto produktų organizacijoms , kurios rūpinasi , kad tas vaikutis nemirtų . Galbūt nevisiems padėtum , bet vieną vaiką išgelbėti gali . o beje jei negali paaukoti užtenka vien žinojimo , užtenka vien nors kartą per savaitę prisiminti tuos vaikučius , galų gale pasimelsti , tu juk tikintis kiek supratau, tai turėtum suvokti kiek daug gero mirusiems duoda malda. Bet to žmogus niekada nepadarys , jeigu galvos , kad vaikai miršta , mirė ir mirs , bet manęs tai neliečia , mano aplinkoje tai nevyksta ir aš nieko negaliu jiems padėti.
O kiek kažin galvoji per dienas apie tą žmogų? Kol perskaitai ir viskas.Kelias valandas neapleidžia tas jausmas, bet vėliau- baigta.Bet jeigu tu pradedi domėtis, sakykime, įvairiomis organizacijos, kaip Raudonojo Kryžiaus veikla ir įdedi kokių nors pastangų-puiku.
taip , nedaugelis apie tas problemas galvoja kasdien , bet kaip minėjau jeigu net kartą į savaitę , ar kai kas nors tai primins pagalvosi vėl užplūs tas jausmas , tik jis bus stipresnis negu anksčiau , nes taip pat veiks faktorius , kuris priminė tą jausmą
Jeigu suvoktų, kad nėra taip blogai?
Taip , jeigu suvoktų , kad jų gyvenimas nėra pats blogiausias , kad palyginus su kitų jis gan geras , pakenčiamas , kad nėra ko verkšlenti dėl to kad paliko vaikinas/mergina ir bėgti , tarkim, žalotis. Tuomet turi būti gėda prieš kitus žmones , kuriems kur kas blogiau , bet jie laikosi , gyvena ir džiaugiasi tuo
Gal ir taip.Svarbu, kokį atgarsį duoda ta knyga.Nors man tos kurios populiariais metodais žaidžia jausmais- nepatinka.Kokia nors fantastiška istorija ir minios žmonių praskysta.
Bet dalis tos istorijos tikrai galbūt kažkada kažkur kažkam atsitiko . mano nuomone , geriau tegu praskysta tos minios žmonių dėl populiarių metodų , negu išvis nepraskysta
#18
Parašyta 31 sausio 2010 - 19:12
galėtų galėjo galės galėjo ... Taip, galėčiau.Ir tu galėtum.Ar paaukojai?Oj galėtum ,dar ir kaip galėtum paaukok pinigų ar maisto produktų organizacijoms , kurios rūpinasi , kad tas vaikutis nemirtų . Galbūt nevisiems padėtum , bet vieną vaiką išgelbėti gali . o beje jei negali paaukoti užtenka vien žinojimo , užtenka vien nors kartą per savaitę prisiminti tuos vaikučius , galų gale pasimelsti , tu juk tikintis kiek supratau, tai turėtum suvokti kiek daug gero mirusiems duoda malda. Bet to žmogus niekada nepadarys , jeigu galvos , kad vaikai miršta , mirė ir mirs , bet manęs tai neliečia , mano aplinkoje tai nevyksta ir aš nieko negaliu jiems padėti.
O jie nuo mano žinojimo ir prisiminimų bus sotesni?
Deja, kad pripažintum, jog kito skausmas didesnis turi būti pats pakankamai stiprus žmogus.Kiekvienam savas skausmas didesnis.Taip , jeigu suvoktų , kad jų gyvenimas nėra pats blogiausias , kad palyginus su kitų jis gan geras , pakenčiamas , kad nėra ko verkšlenti dėl to kad paliko vaikinas/mergina ir bėgti , tarkim, žalotis. Tuomet turi būti gėda prieš kitus žmones , kuriems kur kas blogiau , bet jie laikosi , gyvena ir džiaugiasi tuo
Pirkdami tokias knygas ir praskysdami, jie tikrai niekam nepadeda.Vargu, ar labai jau vertingas tas praskydimas.Bet dalis tos istorijos tikrai galbūt kažkada kažkur kažkam atsitiko . mano nuomone , geriau tegu praskysta tos minios žmonių dėl populiarių metodų , negu išvis nepraskysta
#20
Parašyta 31 sausio 2010 - 19:46
Pavyzdžiui, skaičiau kaip ,,Meistras ir Margarita" pakeitė vieno rašytojo požiūrį į tikėjimą, Evangelijos pasakojimus, kaip juos pagyvino ir suteikė naują patirtį.Tą patį taikau ir sau.
Vartotojų skaito šią temą: 0
narių: 0, svečių: 0, slaptų narių: 0