Temoje atsakymų: 11

[Brownas]

Esat skaite motyvacinių knygų? Tai tokios knygos, kurios motyvuoja jus siekto kažko gyvenime. O gal tokia literatūra net neegzistuoja?

[Killer_Bee]

Man "motyvacinė literatūra" asocijuojasi su tokiom knygom: "Kaip susikrauti turtus per 3 metus", "Kaip įveikti viešojo kalbėjimo baimę" ir pan.

Gal galėtumėte patikslinti, ką iš tikrųjų turėjote omeny? :$

[Brownas]

Čia kaip kas supranta. Man pvz motyvacinė knyga yra tokia, kurią perskaitęs aš noriu kažką padaryti, pasiekti gyvenime, tik kartais ta motyvacija dingsta labai greit.

[Killer_Bee]

o kokios tai buvo knygos?

[Brownas]

Gal pvz V.Pekelis - "Žmogaus galimybės"

[Evoliucija]

Na, aš sulyginčiau, kad motyvacinė literatūra = savišvietos literatūra. Dabar daug yra knygų, kur viena komercija. Tokios kaip "kaip tapti šlavėju per tris dienas" ir t.t. Pati esu daug skaičius tokiu apie gyvenimą "verčiau geriau nei tobulai", "ligų prižastys", "susikurkite tobulą gyvenimą". Tai kadangi turiu savybę jei pradedu baigt knygą - baigiau. Idėjos jose kartojasi. Nėra visiškas šlamštas, bet arti to. Geriausia su savišvieta jamt gryną psichologiją ir filosofiją. Vo ten tikrai ir gyvenimo prasmę galime rast ir kitką, o tos savišvietos knygos tiesiog autoriaus kaip subjekto mąstymas.

[Julija]

Mane labai motyvuoja Schafer'io knygos. Panašių knygų yra labai daug, bet jis mane labiausiai motyvuoja, puikiai aprašo gyvenimo tiesas, viską ant lentynų sudeda, tiesiog skaitai ir darai kaip jis rašo ir tada gyvenimas virsta šedevru Žinoma reikia nepatingėt ir dirbti su savimi, o ne tik knygas skaityt
O šeip iš kiekvienos knygos sau kažką pasiimu, kas mane motyvuoja

[snigo]

Žinoma reikia nepatingėt ir dirbti su savimi, o ne tik knygas skaityt

Manau, čia ir slypi problema, kad perskaičius kokią "motyvacinę" knygą, viskas tą akimirka atrodo labai aiškiai apreikšta, tarsi žaibo blyksnis, na... o kas toliau? Kaip įgyvendinti visa tai praktiškai? tiesa, juk "motyvacinėse" knygose paprastai yra pateikiami "žingsniai", kaip viso to pasiekti, bet ar nebūna jie gana abstraktūs? "Pradėk save vertinti". Še tau. Pati būčiau nesugalvojus. Manau, "motyvacinę" literatūrą gali kurti bet kas, nesvarbu, jam sekasi ar nesiseka gyvenime, jis gali viską parašyti iš "hipotetinio" lygmens. O štai pritarčiau Evoliucijai, kad geriau skaityti "gryną" filosofiją arba net grožinę literatūrą, iš jos galima kur kas daugiau pasisemti ir dažnai ji yra net paveikesnė. Kodėl? Galbūt todėl, kad joje viskas pateikiama "nesuvirškinta", be jokių ten "žingsnių", pats skaitytojas atsirenka, ko jam reikia ir dar savaip tai interpretuoja. Tiesa, ir tai dar negarantuoja realių rezultatų praktikoje. Tokia mano nuomonė.

[Yoel]

Dabar pasvarsčiau, jog ,,motyvuoti" yra per daug abstraktu. Motyvuoti kam? Motyvuoti kaupti pinigus gali padėti ir visi ,,kaip būti sėkmingu verslininku", motyvuoti auginti vaikus padės ,,vaiko biblija", motyvuoti seksui padės ,,kamasutra", motyvuoti mesti rūkyti ir t.t. ir t.t. visgi, man įdomiausi motyvacinė literatūra gyventi, tvarkytis pačiam su savo problemomis, tai įeina tiek kai kuri filosofinė, bet ir psichologinė- humanistinė, kognityvinė literatūra.

[snigo]

O man atrodo, kad esama ir antimotyvacinių knygų. Tokių, kurios ne tik atima visą motyvaciją jas skaityti, bet ir apskritai gyventi, ką nors daryti. Jei knygoje aprašoma "meilė", tai dar nereiškia, kad ji motyvuos tam (kad ir minėtoji "kamasutra"), priešingai, paskaičius kai kurių šiuolaikinių (ir ne vien) autorių kūrinių sodrių scenų, galima ir į vienuolyną užsimanyti arba vaikų auginimas (tęsiant tą pačią temą - kiek priežiūros reikia, kiek subtilybių, Dieve, na kam man tie vaikai... Manau, čia daug kuo dėtas paties žmogaus santykis su knyga - ar jis ją laiko motyvuojančia, ar ne, apskritai, nuo visos jo vertybių skalės.

[Yoel]

O man atrodo, kad esama ir antimotyvacinių knygų. Tokių, kurios ne tik atima visą motyvaciją jas skaityti, bet ir apskritai gyventi, ką nors daryti. Jei knygoje aprašoma "meilė", tai dar nereiškia, kad ji motyvuos tam (kad ir minėtoji "kamasutra"), priešingai, paskaičius kai kurių šiuolaikinių (ir ne vien) autorių kūrinių sodrių scenų, galima ir į vienuolyną užsimanyti arba vaikų auginimas (tęsiant tą pačią temą - kiek priežiūros reikia, kiek subtilybių, Dieve, na kam man tie vaikai... Manau, čia daug kuo dėtas paties žmogaus santykis su knyga - ar jis ją laiko motyvuojančia, ar ne, apskritai, nuo visos jo vertybių skalės.

kai kur buvo ironija, huh?

[snigo]

tik kai kur, ir tik labai švelni