Temoje atsakymų: 67

[SakaiŽinai]

Prisiskaitai ir pačiam galvoje pradeda eiliuotis.

Žalios pievos,
Eifelio bokštai,
Tavo norai -
Gyvenimo tikslas.

[des]

Apie kūrybą:

Stiopa žavėjosi Rytų poezijos forma haiku. Juos buvo labai lengva rašyti – už tris šimtus dolerių jį to išmokė Prostislavas. Nereikėjo ieškoti ritmo, kankintis su metru. Pakako padalyti spontaniškai širdyje gimusius žodžius į tris eilutes ir patikrinti, ar nėra ten žodžio „kilometras“. Jei toks yra, reikia jį pakeisti į „li“.

(V. Pelevinas, „Skaičiai“)

[SakaiŽinai]

Ar taikėt man, panele (ponaiti) des?
Jei taip, tai kam?
Įkąst, apjuokt ar savo pyktį ir jausmus išduot?
Galbūt taikli, tai pastaba.
Bet ar vertėjo dėti ją?

Galbūt Jūs kuriate eiles,
Ir daug tobulesnes..
Ir siutas ima Jus,
Kad rašo banalius,
Visiems aiškius ir nuobodžius,
nuvalkiotus žodžius.

Ir dar eilėm jis drįsta pavadinti jas!

Ak, atsiprašau visų..
Atleidimo aš prašau.
Išreiškiau aš savas mintis,
Kurioms tik gimusioms -
Laikas jau numirt.
Sūria ašarą braukiu,
Ne Poetu aš gimiau..

O galbūt, aš viską
Tik prisigalvoju?
Gal man velniai rautų -
paranoja?

Och, man palengvėjo!
Pasirodo,
Ne taip pažiūrėjau.
Juk čia ta vieta,
Kur dalinamės mes mintimis,
Kad ir ką tik šovusiomis,
Ir toli gražu, netobulomis..

[Lota]

Šį eilėraštį parašiau rudens pradžioje, ir dabar, pagalvodama apie vasarą, dažnai jį prisimenu:

Išėjo

Šukuoja vėjas vėlei mano plaukus,
Ir šalti lietūs beldžias į duris,
Ir nieko nieko aš nelaukus,
Nebėgus pas dievus ir verkus
Su siela neramia ir verkiančia širdim aš suprantu -
Ruduo.

Nubėgo pasikėlus sijonėlį,
Kasom auksinėm, strazdanom žaviom,
Pakėlė žydras akeles į saulę,
Legva širdim pabėgo nuo pasaulio,
Pasiėmus su savim nerūpestingumą,
Laisvės sparnus, dainas, širdžių jaunumą
Ir šilumą, žvaigždėtas ir šiltas naktis, bet ji pasakė - tai vėliau sugrįš.
Laibom kojelėm šoktelės dangun - ir dingo. Vasara.
Palikusi sustingusias, ir šąlančias širdis.

[kokakola]

kuriu
Užeikite, paskaitykite, gal patiks
http://annandtristan.blogas.lt/

[GreenT]

Mėgstu kurti, bet tik kai yra tam tikra nuotaika..:DD Turbūt taip visiems yra.. Parašysiu vieną impresionistinę miniatiūrą, gal kas nors supras, ką norėjau pasakyti..:DDDD

Žmogaus žmogui

Geltona, auksinė paskleidė liūdesį ir niūrumą - grožis... Taip medžiai susirietę, palinkę prie žemės - siekia savo rūbo. Apnuogino, sugėdino prieš visą minią. Ak, tas begėdis ruduo. Myliu, myliu jį už atvirumą, nuoširdumą. Nenoriu, nenoriu apnuoginti savo sielos.
- Gal užstosi mane?- Pralėkė vėjas, neatsakė. tačiau pakėlė lapus lyg sūkury, apsiautė medį perregima lapijos skraiste.
- Būtinai.- Atsakei ir savo šilta meile aprengei mano sielą.- O dydis tau tinka,- nusišypsojai begėdžiam rudeniui.

Na, jei jau apie impresionizmą, tai dar pridėsiu ir eilėraštuką..:DDD

Ššš...Sss...Tyliai tyliai ošia lapas...
Trūkt!..Tyliai tyliai gulasi ant tako.
Kapt! Laša...Kapt...
Palydėjo medis lapą.
Ššš...Sss...Tyliai tyliai šlama...
Brakšt šaką.
Siekia medis savo lapo...
Trūkt!..Tyliai tyliai gulasi ant tako.

Nu vat kažką.:DDD Šiaip, gal kam eilėraštis vaikiškas pasirodys, bet aš kūriau nematomą paralelę tarp gamtos ir žmogaus: kaip ir medis, taip ir žmogus, netekęs artimo, nori eiti kartu su juo. Tai va.:}

[Aristokratas]

Aš norėčiau padalinti savo paties kūrybą, apie žmogaus įrankį - kalbą, jos genezė. Ar sudomintu?