Nagrinėjom šią knygą neseniai per literatūrą. Sakė mokytoja ją perskaityti, bet radau tik sutrumpintą versiją. Perskaičiau pirmą dalį ir epilogą. Aišku, iš tiek nesusidarysi geros ir tvirtos nuomonės apie knygą, bet iš to, ką perskačiau, man nepatiko siužetas, veikėjai, todėl net nebeskaičiau toliau.
Nesistebiu, kad nepatiko - juk skaitei sutrumpintą versiją, kurioj visas tekstas sukarpytas, daug vietų išmestų bandant išsitekt ties ~200psl. Ir aš buvau pradėjusi sutrumpintą skaityt, tačiau pasirodė nonsensas, nes sunku buvo susigaudyt, kas vyksta. Kantrybė - dorybė, tad palaukiau, kol rasiu pilną knygą. Na ir ką - vuolia. Perskaičiau per kokią savaitę, neskubėdama, besimėgaudama kiekvienu žodžiu. Ir gailėjausi, kad nesuprantu rusiškai, nes jau įsivaizduoju, koks kaifas skaityt knygą originalo kalba;)) O ir pagr. herojus man labai artimas ir pažįstamas pasirodė, tad nuolat teisinau Raskolnikovą ir jo 'žygdarbius'. Na, taip, knygos apimtis atgraso, tačiau suprantama, kodėl jis taip plačiai viską aprašinėdavo: Dostojevskis gyveno vien iš rašyotojo duonos, o tais laikais mokėdavo tiek, kiek puslapių prirašydavai;))