Sveiki, mielieji,
Skaitydama nuolat gretinau "Altorių šešėly" su Dostojevskio "Nusikaltimu ir bausme" - ne todėl, kad apimtis panaši, o todėl, kad abiejuose taip meistriškai atskleisti žmogaus dvasiniai pakilimai ir nuopuoliai; psichologizmas man yra tai, kas vienija šituos du romanus (vienas už kitą geresnius).
Man taip pat buvo - nuolatos lyginau. Tik neatsimenu, kurią knygą skaičiau pirmiau...
Šiaip Putiną skaičiau irgi visų pirma dėl to, kad mokyklai reikėjo. Bet skaičiau vasarą, tai sočiai laiko buvo ir padėti į šalį (čia apie tą pirmą skyrių, kuris šiaip man buvo visai įdomus, bet vis tiek sunkiau skaitėsi, nei kiti). Mano nuomone - tai geriausia knyga iš privalomų perskaityti mokykloje.
Evoliucija minėjo, kad Vasaris pasirodė nesubrendęs (iškirptės lengvai paviliotas )... Manau, kad iš dalies todėl ir patiko man knyga - matėsi, kaip jis brendo. Nors, teisybę pasakius, man jis visai brandus pasirodė ir pradžioje.
Ir jo išgyvenimai man pasirodė artimi. Nei aš vyras, nei kada svajojau kunigu būt, bet tuo metu, kai skaičiau, labai daug mąsčiau apie savo santykį su tikėjimu, Dievu, bažnyčia... Atrodė, kad jo neapsisprendimas dėl kunigystės artimas mano neapsisprendimui dėl tikėjimo.
Jau kažkurioj temoj minėjau, kad ši knyga daugeliui mano draugų ir pažįstamų irgi paliko įspūdį (skirtingi jie buo, bet taip tik įdomiau) ir kadangi skaitėm visi daugmaž vienu metu, tai diskusijos buvo labai gyvos