Grįžau. Gal tik vienkartinai, kadangi turiu kitų užsiėmimų.
Paskaičiau savo senas mintis. Jose radau ne tik daug troliškumo, bet ir nemažai puikybės. Be abejo, puikios frazės, skambesys. O ironiškiausia dalis tai, kad kalbėjau apie dzeną nieko apie jį neišmanydamas. Ar žinojau, kas jis yra? Nė velnio. Ta prasme, galėjau visą valandą iki sąmonės netekimo ginčytis apie dzeno apibrėžimus, Budas, bet ar bent per nago juodymą prartėjau iki TAIKOS SU SAVIMI?
Ne. Visų pirma, nebuvo jokio ryžto ar noro gilintis į kitų pastabas ar kontrargumentus, taip pat ir į save. Nes juk Sidharta pradėjo nuo savęs, taip? Jis pradėjo nuo savęs ir suprato, kad visi apibrėžimai, mintys, įkalina sielą. Norit išsivaduoti, reikia.. Ko? Sustosiu čia, nes tai tik žodžiai.
Ir vis gi čia rašau tam, jog kažkur sieloje jaučiu, jog šis klausimas, šis forumas, liko mažyte bedugne. Mano ginčai su Yoel nebuvo nei prasmingi, nei gilūs. Tai buvo grynas, plikas susireikšminimas, tuo pačiu ir saviplaka, nes viskas atsisuko prieš mane. O dabar? Galėčiau pripažinti - visų pirma sau, taip pat ir visiems kitiems, jog tada buvau užsitrigęs savo achilo kulne - troliškame mąstyme.
Bet tai - ne atsiprašymas. Tai šioks toks dvasinis (diplomatinis?) kompromisas senbuviams, beje, ir man. Tuo pačiu pripažįstu, jog galima laisvai trinti mano plepalus apie budizmą, nes.. budizmas tai ne matematika ir nieko žinoti apie jį nereikia. Jį reikia jausti. "Reikia"? Veiksmažodis "galim" čia labiau tiktų.
Tai va.. Dėkui, jei kas nors nepatingėjo perskaityti šito ilgšio posto.