Temoje atsakymų: 153

[F5c_wZ3_414e_X5]

Jeigu kam iš jūsų yra nelaimė, tai siūlau parašyti knygą apie veikėją, kuriam yra panaši nelaimė. Ir žiūrėkit, kaip tam veikėjui sekasi gyventi, kaip jis sprendžia savo bėdas. Gal ir jūs iš jo pasimokysit

[Teodoras]

Tai labai jau prasta mintis, kaip tik apie tokį rašau... ir jaučiu, kad jis vis labiau į savo nelaimę klimstą....vargšas žmogus...

[F5c_wZ3_414e_X5]

Nu tai padėk jam išsikapstyti, juk tu rašytojas, ne jis
o jei ir neišsikapstys, irgi neblogai. Tada galėsi galvot, kad jam panaši nelaimė, bet jis neišsikapstė, o aš va dar laikausi. Tai turėtų suteikti daugiau pasitikėjimo savo jėgomis.

Atsimenu, kažkada, gal 2006 metais, turėjau kažkokių problemų - bijojau pradėti eiti į universitetą, sunku buvo priprasti prie pasikeitimų. Tada ėmiau rašyt knygą apie tokią veikėją, kuriai buvo taip pat. Po to perskaičiau ir pamačiau, kad juk tai veikėjai tikrai linksma nesupratau, kokios dar problemos, net ta jos baimė atrodė daugiau įdomi negu baisi

[Teodoras]

Man patinka stebėt kaip jis kilmsta į liūną... darau tokį natūralų žmogų žiūrėdamas kaip jis reguoja į pasikeitimus.

[F5c_wZ3_414e_X5]

Geras būdas save pažinti pačiam reaguoti į tuos pasikeitimus nereikia, o patirtis vis tiek kaupiasi

[Teodoras]

Aišku, tik įdomu kaip pažinti save iš herojaus, kuris jaučia baisų pavydą, jį kankina nuomaris, nemyli jo žmona, užgulė depresija ir dar valdžia ant jo pyksta....

[F5c_wZ3_414e_X5]

Nu jeigu čia panaši nelaimė į tavąją, tai pagal jo reakcijas į šią nelaimę gali save pažinti, nes tu tas reakcijas į tą nelaimę sukuri

[Dori]

Teodorai, tu rašai knygą, kaip sakant kuri personažus, istorijas, o ne savo gyvenimo istoriją. Kaip siūlo F, tai yra pasakų terapija tam tikra, kuomet kuri pasakas ir gali pagal ajs analizuotis save. nemaišyk šių dalykų. Juk tavo knyga nėra autobiografinę ir tu jos nerašai terapiniais tikslais.

[Teodoras]

Nu šiaip tai ten biški ir mano gyvenimo yra... nu ne biški, daug galima sakyti... teoriškai kalbant man ten tai terapija...

[Dori]

Nu šiaip tai ten biški ir mano gyvenimo yra... nu ne biški, daug galima sakyti... teoriškai kalbant man ten tai terapija...

Taip ir galvojau, kad pradėsi taip sakyt. Juk esi minėjęs, kad rašai apie 18a laikus ar kažkas panašaus. Tai, kad į veikėjus įdedi kažkiek savęs, tai nenuostabu, bet tai vistiek ne tas pats. ir tau terapija yra pats rašymas, kūrimas.
Nežinau, gal nemoku tiksliai paaiškinti, bet tai ką tu turi omeny ir ką siūlo F yra skirtingi dalykai.

Cituoju tave: Aišku, tik įdomu kaip pažinti save iš herojaus, kuris jaučia baisų pavydą, jį kankina nuomaris, nemyli jo žmona, užgulė depresija ir dar valdžia ant jo pyksta..

Tau juk nėra būtina jame save pažinti, nes tai yra kūryba ir ji nebūtinai turi atitikti autorių. Nor iš kitos pusės, kurtodamas tokį personžą tu gali įsiklaustyi į savo jausmus ir patiriamus pojūčius, kas padeda labiau save pažinti.

[Teodoras]

Pas mane 18 a. jau tuojau baigsis liko dveji metai... siaip ten manes ne siek tiek, o daug... todel man ne terapija veikiau, o prisiminimu atgaivinimas...

[Dori]

. todel man ne terapija veikiau, o prisiminimu atgaivinimas...

Todėl ir sakau, kad nemaišyk to su tuom, ką siūlo F. :wait:

[Teodoras]

Aš ir nemaišau... mes turbūt abu nesusikalbam su tavim...

[Dori]

Aš ir nemaišau... mes turbūt abu nesusikalbam su tavim...

Kas tie jūs abu, kurie su manimi nesusikalbat?

Tu klausei, kaip pažint save tame personaže, tai aš ir atsakiau, kad tau nebūtina savo knygoje savęs atpažinėti.

[Teodoras]

tie ,,mes" tai aš, jau ėmiau kalbėt daugiskaita apie save... o man patinka save atpažint.. be to as rasau dvi knygas ir dar vieną apsakymą... ir visur manęs esti vis skirtingo...

[Yoel]

O tu sakykim,F5c_wZ3_414e_X5, dabar rašai, ir sakykim, ar tau svarbus tik pats rašymo procesas ir kūryba, saviraiškos būdas, ar ir kūrinio meninė vertė? Na, aš lenkiu į tai, ar tu jį kam nors rodai ir ar ruošiesi spausdinti?

[F5c_wZ3_414e_X5]

Man pačiai tai svarbiausia yra kūrybos procesas, bet ne rašymas, o tik pati kūryba. Svarbu yra spontaniškai kurti ką nors, geriausia kartu su kitu žmogumi, pvz žaidžiant žaidimą, kur aš vaidinu vieną veikėją, o kitas žmogus - kitą. Pradedam žaist žinodami tik pradžią, o kas toliau bus, tai iškart ir sugalvojam. O rašymas man yra labai sunkus darbas, tik dėl kitų rašau. Kai rašau, tai stengiuosi, kad kūrinys turėtų meninę vertę, tai po to malonu ir pačiai po kurio laiko paskaityti Tada tas dalykas, kurį parašiau, atrodo kaip eilinė knygos ištrauka, kurioje aprašyti man įdomūs dalykai

[Teodoras]

Tai jeigu rašai dėl kitų, tai vadinasi ruošies publikuoti?

[alehandro]

Ar jum yra taip buve, kad galvojat apie zmogu vis, ir negalit susikaupti skaitymui, as pvz dabar nieko negaliu daryt, nei pamokas ruost, nei dar kazka. Klausausi tik muzikos, groju, o va mokintis, skaityt knygu, ar kazkaip susikaupt negaliu, vis mintys sukasi apie drauge. Ar yra kam taip nutike? gal zinot kokiu priemoniu, kaip taip toliau negyventi?

[devilrun]

zinau. Slykstu, kai i galva lenda neprasyti. Jei jau isileidai, tai teks arba su drauge pasisneketi, arba apie kita pradeti galvoti. Arba, aisku, jei siaip pavasariskai apie esama simpatija galvoji, kaip ten nori vel su ja pabut, tai nieko nebus, biciuli :}

siaip as dealinu susirasydama, kodel tas zmogus cia dabar isiprase per galines duris, ka ten galvoj veikia [kokio pobudzio mintys], gerai tai ar blogai, kas butent neramina, kaip galima ta nerima ismusti. O tada einu su saraseliu pokalbio arba prisiliuobt, priklauso nuo isvadu. Because I'm cool like that.