1. O kodėl dareisi testą, kuris matuoja mąstymo sutrikimus? Ar netrukdė daryti testo tai, kad jau žinai informaciją, kurią turi žinoti vertintojas, pvz kurie atsakymai rodo, kad nėra mąstymo sutrikimų, o kurie, kad yra? Ir kas būtų, jeigu pasidarytum tokį testą ir jis parodytų, kad turi mąstymo sutrikimų, ar tokiu atveju būtų galima juos identifikuoti ir panaikinti?
2. Pažiūrėjau google, kas yra Vengeris, tai prisiminiau, kad buvau knygyne atsivertus tą knygelę ir taip, ten taip parašyta, kad tikrai gali kompleksų įvaryti Pvz "Galimos psichinės patologijos požymiai". O ta knygelė rimta, ar čia irgi popsas?
Ar būna taip, kad žmogus, pats sąmoningai to norėdamas arba nenorėdamas, laisvos temos piešiniuose nupiešia objektus ar situacijas, kurie jį gąsdina?
3. Man irgi patinka sublimacija. O kurie tau dar be sublimacijos patinka? Aš tai neišmanau apie juos, mačiau daug padrikos informacijos, kur jie skirtingai apibūdinti ir suskirstyti, ir dar trūksta pagrindų, kad suprasčiau. Ar yra toks mechanizmas, kai žmogų išgąsdina koks dalykas, ir tada tas žmogus iš pradžių bijo apie tai pagalvoti ir prisiminti, o paskui pradeda labai domėtis tuo dalyku, įtraukia į savo kūrybą? Ir dar man patinka toks mechanizmas, kur žmogus į jam nutikusią problemą žiūri labai objektyviai ir moksliškai
Ar tiesa, kad iš dviejų žmonių - vieno, kuris bijo net pagalvoti apie baisų dalyką, ir kito, kuris domisi ir kuria kūrybą apie baisų dalyką - psichologiškai sveikesnis yra tas antrasis?
1. Aš daug testų esu dariusi "ant savęs". Studijuojant išbandome beveik visas metodikas, jeigu įmanoma. Su kitomis tenka tik susipažinti, kaip pvz Wekslerio inteleto testas, nes jį naudoti gali tik tas, kuris perėjo kursus ir turi licenziją naudot, tad net dėstytojai ne visi jas turi.
Dauguma testų mes darėm dar neturėdami jo rakto. Tik po to tu sužinai rezultatus, kaip juos interpretuoti ir pan. Bet tikrai būna, kad jau žinai tą metodiką ir nebegali objektyviai vertinti rezultatų. BET, aš visada sakau, kad psichologai irgi yra žmonės, tad atlikdami testus (piešiant) pasąmonė irgi gali išlįsti
Todėl ir reikia lankyti įvairias supervizijas, kur pirmiausia turi išanalizuoti save, kad galėtum dirbti su kitais.
Testai ir identifikuoja tuos sutrikimus, tada yra siūlomos korekcijos, problemos sprendimai ir pan.
2. Vengeris nėra pats šios metodikos autorius, jis tik aprašė analizes. Šiaip aš nelaikau jo kaip pop psichologu, bet jei nori labiau gilintis į tai, geriau Brochmano knygą skaityt.
Būna, kaip ir minėjau anksčiau, žmogaus pasąmonė yra labai įdomus reiškinys, kurio mums dar nesuprasti
Valdo ji mums ir nieko nepakontroliuosi
3. Tai, kad nedaug tų mechanizmų ir bėra
Tavo minėtas pavyzdys man primena perkėlimo mechanizmą. Kuomet to, ko bijai, perkeli į save siekdama sumažinti nerimą.
Dėl paskutinio teiginio, sutikčiau su tavimi. Todėl, kad tas, kuri bijo pagalvoti apie baisų dalyką, grūdą jį į pasąmonę, vengia kilusių minčių, kitaip sakant išstumia jį iš sąmonės, bet tai nereiškia, kad nepasireikš per pasąmonę. Aš visada sakau, kad nereikia laikyti nieko savy ir kaupti "stalčius", kol viena dieną jie sprogsta. Antrasis, kaip ir sublimuoja, kažką neigiamo nepriimtino, jis paverčia teigiamais per kūrybą.