Peršokti prie turinio

Nuotrauka

Rainer Marija Rilke


  • Prašome prisijungti, kad galėtumėte parašyti atsakymą
Temoje atsakymų: 6

#1
Karolis

Karolis

    Forumo dvasia

  • Moderatoriai
  • 1.454 Pranešimai:
R.M. Rilkė (Rainer Maria Rilke) - žymus lyrikas, prozininkas bei vertėjas. Jo kūrybą veikė pagrindinių XIX a. pab. - XX a. pr. krypčių - simbolizmo, impresionizmo, neoromantizmo - poetika. R.M. Rilkės poezijos tonacija - klausianti, ieškanti, apmąstanti esminius žmogaus ir menininko egzistencijos klausimus. Ji aprėpia individo mikro- ir makro- pasaulį, teigia būties reiškinių sąryšingumą, įsiskverbia į giliausius dvasios ir intelekto klodus. R.M. Rilkė pasižymėjo puikia intuicija, dideliu jautrumu subtiliausiems nuotaikų, spalvų, formų ir garsų niuansams, filosofine mąstysena bei gebėjimu visa tai išreikšti įtaigia, plastiška kalba. jis išplėtė meninio žodžio raiškos galimybes, sukūrė naują poetinį universumą. savo kūryboje Rilkė susintetino trijų Europos kultūrų - germanų, romanų ir slavų - elementus, buvo atviras viso pasaulio būties formoms.

R.M. Rilkė gimė 1875 m. Prahoje, geležinkelio tarnautojo šeimoje. Būdamas 11 metų pradėjo mokytis realinėje karo mokykloje, tačiau kentėjo dėl griežtos drausmės, žiauraus pedagogų elgesio. Būsimas poetas lankė Prekybos akademiją Lince, o nuo 1895 m. Prahos universitete studijavo filosofiją, vokiečių literatūrą, meno istoriją, teisę, aktyviai dalyvavo kultūriniame Prahos gyvenime. 1896 m. Rilkė išvyko tęsti studijų į Miuncheną.

Tolesnis poeto gyvenimas buvo turtingas įvairių permainų, pažinčių, kelionių. Tarp 1896 - 1919 m. R.M. Rilkė pakeitė apie 100 gyvenamųjų vietų. Poetas artimai bendravo su žymiais žmonėmis, gyveno turtingų mecenatų rūmuose, aristokratų pilyse. Tačiau visa išorinė ir vidinė jo būtis buvo skiriama vieninteliam tikslui - meninei kūrybai.

1899 m. ir 1900 m. R.M. Rilkė aplankė Rusiją. Susipažino su L. Pasternaku, I. Repinu, L. Tolstojumi. R.M. Rilkė teigė, jog nuo kelionės į Rusiją prasidėjo jo tikrasis poeto kelias. 1900 - 1902 m. jis gyveno netoli Bremeno įsikūrusioje menininkų kolonijoje Vorpsvedėje. Čia jis vedė skulptorę Klarą Vesthof, tačiau greitai įsitikino, jog vedybinis gyvenimas nesuderintas su poeto laisve ir likimu.

Naują R.M. Rilkės gyvenimo erą atvėrė Paryžius. Po jo jis keliavo po Italiją, Švediją, Vokietiją, Ispaniją, Egiptą. Svarbiausi šio laikotarpio kūriniai - Auguste Rodin (1903), Valandų knyga (1905), Naujieji eilėraščiai (1907 - 1908), Vaizdų knyga (1902; 1906; 1913), Maltės Lauridso Brigės užrašai (1910).

Pirmojo pasaulinio karo metu poetas tarnavo Vienos karo archyve, o 1915 - 1917 m. gyveno Miunchene. 1919 m. R.M. Rilkė išvyko į Šveicariją ir nuo 1921 m. gyveno atokioje Miuzo pilyje. 1922 m. poetas išgyveno kūrybinių jėgų antplūdį, kurį jis, beje, aiškino kaip stebuklą. Sukūrė Sonetus Orfėjui (1923), eilėraščius.

Ankstyvieji R.M. Rilkės eilėraščiai parašyti neoromantiniu bei impresionistiniu stiliumi. Be to, dvasinį R.M. Rilkės formavimąsi veikė ir čekų aplinka, Bohemijos gamta ir folkloras. Vėliau poeto dėmesio centre atsiduria materialaus pasaulio reiškiniai - daiktai. Daiktiškumo apologija reiškiasi dviem tarpusavyje susijusiais būdais: eilėraščio tematika pasirenkamas konkretus objektas, o formos srityje eilėraštį sudaikstyti, t.y. išryškinti kontūrus, pabrėžti jo medžiagiškumą.

Naują estetinę programą sąlygoja pakitęs R.M. Rilkės požiūris į žmogaus pažinimo bei poetinio meno galimybes. Daiktai egzistuoja savje, pasaulis nesuvokiamas ir nepaaiškinamas žodžiais. Todėl kūrėjas turįs besąlygiškai atsiduoti daiktams ir kuo objektyviau tirti jų struktūrą bei vidinę esmę.

R.M. Rilkė taip pat pasireiškė kaip prozos novatorius, panaudojąs naujas raiškos formas, nebūdingas realistiniam romanui. Prozos knygos - Maltės Lauridso Brigės užrašai, Giesmė apie Korneto Kristofo Rilkės mirtį. Sonetuose Rilkę domina universalūs, filosofiniai klausimai: realių daiktų santykis su menininko sąmone bei meniniu vaizdu, būties laikinumas, dvasiniai žmonių ryšiai. Tačiau poetas netgi neieško atsakymų į juos ir atsiduoda vien meno stichijai. Elegijose apraudamas būties laikinumas. Sonetuose poetas lengvai ir džiaugsmingai pasitinka savo likimą.

Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais R.M. Rilkė rašė daugiausia gamtos tema (Mažieji vyno metai, Vaisius). Eilėraščių erdvė - ne begalinė visata, o ramus ir žemiškas Valės kantono kraštovaizdis.

Reikšmingi ir R.M. Rilkės vertimai iš anglų, prancūzų, italų bei rusų kalbų. Gilų pėdsaką R.M. Rilkės dvasioje paliko pažintis su prancūzų poeto P. Valeri kūryba. Jo estetiniai principai buvo artimi R.M. Rilkei, o intelektuali ir tobula poezija skatino vokiečių poetą imtis vertimo į gimtąją kalbą. R.M. Rilkė meistriškai išvertė Valeri poemą Kapinės prie jūros bei eilėraščius.

Panašiai kaip T. Manas, charakterizavęs save pabaigos pranašu, R.M. Rilkė save laikė vienu iš paskutiniųjų aristokratiškosios kultūros atstovų. Ištisoms kartoms Rilkė buvo paties poezijos principo įsikūnijimas, XX amžiaus Novaliu. Šeštame dešimtmetyje poetas buvo garbinamas kaip ateities ideologijos skelbėjas. R.M. Rilkė neretai laikomas ir grynojo meno atstovu, apolitišku estetu. Šiandien R.M. Rilkė pripažįstamas klasiku, atvėrusiu naujas menines erdves ne tik vokiečių, bet ir pasaulinei poezijai.

Poetas mirė 1926 m. ir palaidotas Rarono kapinėse (Valės kantonas).
  • 0

#2
smilga

smilga

    Dalyvis (ė)

  • Nariai
  • 69 Pranešimai:
Nuostabi Rilkės poezija... Nors nesu lyrikos mėgėja, Rilkės eilėraščiai turi kažką TOKIO... Ypatingai dvasingi, patraukiantys ir užkabinantys... Labai patiko "Die Erblindende":

Sie saß so wie die anderen beim Tee.
Mir war zuerst, als ob sie ihre Tasse
ein wenig anders als die andern fasse.
Sie lächelte einmal. Es tat fast weh.

Und als man schließlich sich erhob und sprach
und langsam und wie es der Zufall brachte
durch viele Zimmer ging (man sprach und lachte),
da sah ich sie. Sie ging den andern nach,

verhalten, so wie eine, welche gleich
wird singen müssen und vor vielen Leuten;
auf ihren hellen Augen, die sich freuten,
war Licht von außen wie auf einem Teich.

Sie folgte langsam, und sie brauchte lang,
als wäre etwas noch nicht überstiegen;
und doch: als ob, nach einem übergang,
sie nicht mehr gehen würde, sondern fliegen.


Vertimo nerašysiu, nes ten viskas kitaip...
Išties keista, kad dar niekas nepasisakė.Kaip supratau, šitam forume ir tikinčių yra. R.M.Rilkės poezija pagrįsta dievoieška. Dievas tapatinamas su pačia buvimo prasme, įgyja daugybę pavidalų. Patiems daiktams, materialiam pasauliui suteikiama būtis,prasmė. Tam tinkanti ištrauka iš "Devintoji elegija", pokalbio su angelu:

Zeig ihm, wie glücklich ein Ding sein kann, wie schuldlos und unser,
wie selbst das klagende Leid rein zur Gestalt sich entschließt,
dient als ein Ding, oder stirbt in ein Ding -, und jenseits
selig der Geige entgeht.


Parodyk jam, koks laimingas daiktas gali būti, koks nekaltas ir savas,
kaip jis kančią skaudžiausią į formą suglėbia,
yra daiktas ir miršta daikte,- ir anapus
pro smuiką laimingai išnyra.


Nuostabu...
Gal kas nors skaitę prozos? "Maltės Lauridso Brigės užrašai"? "Laiškai jaunam poetui"?
  • 0
"Mes patys turime talentus uždirbti.Mums yra duotas pagrindas,tasai pradinis kapitalas.Tačiau jis vienas nepadarys mūsų buvimo egzistencija.Jis vienas mus nuves tik į tamsybes."

#3
smilga

smilga

    Dalyvis (ė)

  • Nariai
  • 69 Pranešimai:
Gerai, kaip matau, Rilkę skaitau arba vienintelė, arba jo kūryba ne visiems patinka.
Perskaičiau jo "Maltės Lauridso Brigės užrašai". Parašysiu trumpą aprašymą, gal kas susidomės..

Taigi pagrindinis veikėjas- Maltė Lauridsas Brigė, danų aristokratų palikuonis. Knyga pradedama jo atvykimu į Paryžių. Pagrindinis veikėjas apimtas paniškos mirties baimės. Panašu, lyg ji persekioja kiekvienam žingsny. Dažnai grimztama į prisiminimus, vaikystę. Prisimenamos matytos mirties scenos, kaip antai vyriškio mirtis parke ant suoliuko, jaunos merginos tramvajuje, šuns, rudeninių musių. Parodomas glaudus ryšys tarp vienatvės ir baimės. Mirtis apmąstoma kaip galybė, kurios taip ir neįmanoma iki galo suprasti.

Ir galiausiai tumpa ištrauka.

"Bet aš jau ir anksčiau buvau patyręs baimę. Pavyzdžiui, kai nugaišo mano šuo. Tas pats, kuris mane sykį ir visiems laikams apkaltino. Jis smarkiai sirgo. Klūpojau prie jo jau mažne visą dieną, tik staiga jis sulojo, trumpai ir trūkčiojamai, kaip buvo įpratęs loti įžengus į kambarį svetimam žmogui. Mudu buvom sakytumei susitarę dėl tokio lojimo šiuo atveju, ir aš nejučiomis pažvelgiau į duris. Bet svečias jau buvo viduje. Sunerimęs ėmiau akimis ieškoti šuns žvilgsnio, jis irgi susirado manąjį; bet ne tam ,kad atsisveikintų. Jis pažvelgė į mane rūsčiai ir nustebęs. Jis prikaišioja man, kad įleidau tą svečią. Jis buvo įsitikinęs, kad galėjau tatai sukliudyti. Dabar pasirodė, kad jis vis laiką per gerai apie mane galvojo. Ir jau nebebuvo laiko visko jam išaiškinti. Jis žvelgė į mane nustebęs ir vienišas, kol viskas baigėsi."
  • 0
"Mes patys turime talentus uždirbti.Mums yra duotas pagrindas,tasai pradinis kapitalas.Tačiau jis vienas nepadarys mūsų buvimo egzistencija.Jis vienas mus nuves tik į tamsybes."

#4
smilga

smilga

    Dalyvis (ė)

  • Nariai
  • 69 Pranešimai:
Iš poezijos "Duino elegijos" tiesiog nuostabios... Devintoji ypač...Kas neskaitot vokiečių kalba, įdedu ir S.Gedos išvestą tekstą.

DIE NEUNTE ELEGIE

Warum, wenn es angeht, also die Frist des Daseins
hinzubringen, als Lorbeer, ein wenig dunkler als alles
andere Grün, mit kleinen Wellen an jedem
Blattrand (wie eines Windes Lächeln) -: warum dann
Menschliches müssen - und, Schicksal vermeidend,
sich sehnen nach Schicksal?...

Oh, nicht, weil Glück ist,
dieser voreilige Vorteil eines nahen Verlusts.
Nicht aus Neugier, oder zur Übung des Herzens,
das auch im Lorbeer wäre.....

Aber weil Hiersein viel ist, und weil uns scheinbar
alles das Hiesige braucht, dieses Schwindende, das
seltsam uns angeht. Uns, die Schwindendsten. Ein Mal
jedes, nur ein Mal. Ein Mal und nicht mehr. Und wir auch
ein Mal. Nie wieder. Aber dieses
ein Mal gewesen zu sein, wenn auch nur ein Mal:
irdisch gewesen zu sein, scheint nicht widerrufbar.

Und so drängen wir uns und wollen es leisten,
wollens enthalten in unsern einfachen Händen,
im überfüllteren Blick und im sprachlosen Herzen.
Wollen es werden. - Wem es geben? Am liebsten
alles behalten für immer... Ach, in den andern Bezug,
wehe, was nimmt man hinüber? Nicht das Anschaun, das hier
langsam erlernte, und kein hier Ereignetes. Keins.
Also die Schmerzen. Also vor allem das Schwersein,
also der Liebe lange Erfahrung, - also
lauter Unsägliches. Aber später,
unter den Sternen, was solls: die sind besser unsäglich.
Bringt doch der Wanderer auch vom Hange des Bergrands
nicht eine Hand voll Erde ins Tal, die Allen unsägliche, sondern
ein erworbenes Wort, reines, den gelben und blaun
Enzian. Sind wir vielleicht hier, um zu sagen: Haus,
Brücke, Brunnen, Tor, Krug, Obstbaum, Fenster, -
höchstens: Säule, Turm.... aber zu sagen, verstehs,
oh zu sagen so, wie selber die Dinge niemals
innig meinten zu sein. Ist nicht die heimliche List
dieser verschwiegenen Erde, wenn sie die Liebenden drängt,
daß sich in ihrem Gefühl jedes und jedes entzückst?
Schwelle: was ists für zwei
Liebende, daß sie die eigne ältere Schwelle der Tür
ein wenig verbrauchen, auch sie, nach den vielen vorher
und vor den Künftigen ...., leicht.

Hier ist des Säglichen Zeit, hier seine Heimat.
Sprich und bekenn. Mehr als je
fallen die Dinge dahin, die erlebbaren, denn,
was sie verdrängend ersetzt, ist ein Tun ohne Bild.
Tun unter Krusten, die willig zerspringen, sobald
innen das Handeln entwächst und sich anders begrenzt.
Zwischen den Hämmern besteht
unser Herz, wie die Zunge
zwischen den Zähnen, die doch,
dennoch, die preisende bleibt.

Preise dem Engel die Welt, nicht die unsägliche, ihm
kannst du nicht großtun mit herrlich Erfühltem; im Weltall,
wo er fühlender fühlt, bist du ein Neuling. Drum zeig
ihm das Einfache, das, von Geschlecht zu Geschlechtern gestaltet,
als ein Unsriges lebt, neben der Hand und im Blick.
Sag ihm die Dinge. Er wird staunender stehn; wie du standest
bei dem Seiler in Rom, oder beim Töpfer am Nil.
Zeig ihm, wie glücklich ein Ding sein kann, wie schuldlos und unser,
wie selbst das klagende Leid rein zur Gestalt sich entschließt,
dient als ein Ding, oder stirbt in ein Ding -, und jenseits
selig der Geige entgeht. - Und diese, von Hingang
lebenden Dinge verstehn, daß du sie rühmst; vergänglich,
traun sie ein Rettendes uns, den Vergänglichsten, zu.
Wollen, wir sollen sie ganz im unsichtbarn Herzen verwandeln
in - o unendlich - in uns! Wer wir am Ende auch seien.

Erde, ist es nicht dies, was du willst: unsichtbar
in uns erstehn? - Ist es dein Traum nicht,
einmal unsichtbar zu sein? - Erde! unsichtbar!
Was, wenn Verwandlung nicht, ist dein drängender Auftrag
Erde, du liebe, ich will. Oh glaub, es bedürfte
nicht deiner Frühlinge mehr, mich dir zu gewinnen -, einer,
ach, ein einziger ist schon dem Blute zu viel.
Namenlos bin ich zu dir entschlossen, von weit her.
Immer warst du im Recht, und dein heiliger Einfall
ist der vertrauliche Tod.

Siehe, ich lebe. Woraus? Weder Kindheit noch Zukunft
werden weniger ....... Überzähliges Dasein
entspringt mir im Herzen.


DEVINTOJI ELEGIJA

Kam, jei jau reikia, kad skirtąjį laiką
nugyventum kaip lauras. Tamsėlesnis nei
kiti žalumynai, su bangelėmis lapų
visų pakraščiuos (kaip šypsena vėjo): - kam tuomet
žmogiškumo norėti – ir, vengiant likimo,
likimo ilgėtis?..

O ne iš laimės,
ūmių praradimų dalios išankstinės.
Ne iš smalsumo ir ne pratyboms širdies,
kuri plakti galėtų ir laure...

Šitos žemės būtis mums reikšminga, ir viskam
esame čia reikalingi, vis per tą nykstamybę,
būdingą ir mums. Nykstamiausiems. Kartą,
viskas tik kartą. Kartą ir baigta. Ir mes
tiktai kartą.Ir niekad. Bet tas
būti tik kartą, jei net tik kartą
žemiškai būt neišvengiama regis.

Ir taip išdrąsėjam ir ryžtamės siekti,
geidžiam tai išlaikyt savo paprastoj rankoj
ir užtvindytam žvilgsny, širdy nebylioj.
Norim būt juo. – O kam atiduosi? Mieliausia
viską amžiams išsaugot... Ak, į anąsias valdas,
varge, ką iš čia išsineši? Ne regėjimus tuos, kurių
čia pramokom iš lėto, ir nieko iš to, kas įvyko. Nieko.

Tik kančią. O pirmiausia tą nykią būtį.
Kaip ir seną patirtį meilės, - tik
visai neišsakomą. Bet vėliau,
tarp žvaigždžių, kas iš to: jos dar labiau neišsakomos.
Nuo kalnagūbrio šlaito keleivis atsineša
slėnin ne saują žemės, neišsakomą niekam,
o įsisavintą žodį, tyrą, geltoną ir žydrą
širdažolę. Esam čia gal tik tam, kad ištartume: namas,
tiltas, šulinys, vartai, ąsotis, vaismedis, langas, -
kilniau: kolona, bokštas... Bet ištartum, atmink,
taip ištartum, kaip patys daiktai
niekados negalvojo. Ar ne kėslas slaptingas
šios tylinčios žemės, kad ji mylinčius verstų
savo jausmo pilnatvėj vieną kitu žavėtis?
Slenkstis: kas jis dviems
mylintiems, te jų senas slenkstis prie durų
truputėlį nudils, ir jie, po to, daugelio buvusių,
būsiančių... šiek tiek.

Čia Sakymo laikas, čia jo tėvynė.
Kalbėk, išpažink. Greičiau nei kada
ten subyra daiktai, išgyventi, nes
kas juos išstumdamas keičia, yra veiksmas bevaizdis.
Vyksmas po žievėmis, kurios sprogsta smagiai,
kuomet slėgis viduj save viršija ir kitaip apsibrėžia.
Tarp kūjų čia
mūsų širdis kaip liežuvis
tarpu dantų, kurs visvien
šlovinti nepaliauja.

Angelui šlovink pasaulį, ne išsakomą, jam
didingais jausmais nepasigirsi; visatoj,
kur jis šimtąkart jaučia, naujokas esi. Tad atskleisk
jam paprastumą, kuris per kartas keliauja,
kaip mūs gyva savastis, po ranka, arba žvilgsny.
Daiktus sakyk. Stovės jis apstulbęs, kaip stovėjai
ties keltininku Romoj arba puodžium prie Nilo.
Rodyk jam, koks laimingas gali būt daiktas, koks nekaltas ir savas,
kai skausminga kančia įgyja pavidalą skaidrų,
virsta daiktu ir miršta- ir anapus
palaimingai pranyra pro smuiką. Ir šitie prapultin
panardinti daiktai suvokia, kad šlovini juos; mirtingi,
patiki mums juos išgelbėti, mirtingiausiems.
Trokšta, kad savo neregimoj širdy juos pakeistum,
mes – o, be galo – savy! Kad ir kuo mes bebūtum

Žeme, ar ne šito geidi: mumyse
nematomai gimti? Ar ne tavo svajonė
kartą neregima būt?- Žeme! neregima!
Ko, jei ne pakeitimo, tu trokšti labiausiai?
Žeme, mieloji, geidžiu. Patikėk man, nereiktų
pavasarių tavo, kad pavergtum mane, - vieno,
ak, vieno mano kraujui būtų per daug.
Bevardis lieku tavyje, iš tolybių.
Visad buvai teisi, ir tavo šventas siekimas
geidžiama mano baigmė.

Žvelk, aš gyvas. Iš kur? Nei vaikystės, nei ateities
nemažėja... Begalinė būtis
trykšta man iš širdies.
  • 0
"Mes patys turime talentus uždirbti.Mums yra duotas pagrindas,tasai pradinis kapitalas.Tačiau jis vienas nepadarys mūsų buvimo egzistencija.Jis vienas mus nuves tik į tamsybes."

#5
Itakė

Itakė

    Skaitytojas (a)

  • Nariai
  • 406 Pranešimai:
Rilke poezija išties įstabi... Aš bejėgė prieš tokį prakilnumą. Jūs, smilga, įkvėpėte mane iš lentynos vėl išsitraukti „Rožes“. (Gaila, namie Jo daugiau neturiu ko.)
  • 0

#6
smilga

smilga

    Dalyvis (ė)

  • Nariai
  • 69 Pranešimai:
O... Net nežinojau, kad jis ir prancūziškai rašė...
Jei netrigdo skaitymas "per ekraną", internete yra patalpinti, jei ne visi, tai didžioji dalis jo poezijos rinkinių. http://www.rilke.de/
O lietuvių kalba tik "Duino elegijos" ir yra... http://www.tekstai.l...am/elegijos.htm Nors, tiesą sakant, kai norėjau patalpint "Devintąją elegiją" lietuvių kalba, pati perrašiau S.Gedos tekstą iš savo knygos. Nežinau, kieno čia internete vertimai patalpinti, bet man asmeniškai jie ne taip patiko kaip pateikti knygoj.
  • 0
"Mes patys turime talentus uždirbti.Mums yra duotas pagrindas,tasai pradinis kapitalas.Tačiau jis vienas nepadarys mūsų buvimo egzistencija.Jis vienas mus nuves tik į tamsybes."

#7
Itakė

Itakė

    Skaitytojas (a)

  • Nariai
  • 406 Pranešimai:
Širdingai dėkoju už nuorodas. Oi, matau tame pirmame tinklapyje kiek visko daug patalpinta... Reikės po truputėlį vis pasiskaitinėti.
Vertimai yra vertimai, ir nors Geda aš betarpiškai kaip vertėju pasitikiu, bet... Vis tiek taip neskamba.
  • 0




Vartotojų skaito šią temą: 0

narių: 0, svečių: 0, slaptų narių: 0