Temoje nėra atsakymų

[Werwolf]

Jo protėviai buvo gruzinai, rumunai ir elzasiečiai, įskaitant čigonų kraujo senelę, kuri pasakojo jam legendas apie vampyrus ir burtininkus iš savo gimtosios Transilvanijos. Nuo penkerių metų jaunasis La Vėjis skaitė tokius žurnalus kaip “Weird Tales” (“Paslaptingosios istorijos”) ir tokias knygas kaip Meri Šelli “Frankenšteinas” ir Bremo Stokerio “Drakula”. Nepaisant to, kad Antonas skyrėsi nuo kitų vaikų, jie visada jį rinkdavo vadu žygiuose ir manevruose, žaisdami karą. 1942 metais, kai La Vėjui buvo 12 metų amžiaus, jo potraukis alaviniams kareivėliams išaugo į susidomėjimą Antruoju pasauliniu karu. Jis labai susidomėjo karo priemonėmis ir pastebėjo, kad karinė amunicija ir šaudmenys gali būti taip pat lengvai nupirkti kaip ir prekės supermarkete, o paskui panaudoti tautoms pavergti. Jau tada jo galvoje pradėjo formuotis idėja, kad priešingai krikščionių Biblijos tvirtinimui žemė bus paveldėta ne silpnųjų, bet stipriųjų.
Baigdamas mokyklą, La Vėjis pasidarė keistu vunderkindu. Laisvą nuo mokyklinių užsiėmimų laiką jis paskyrė rimtai mokytis muzikos, metafizikos ir okultizmo paslapčių. Penkiolikos metu jis buvo San Francisko Didžiojo simfoninio orkestro antruoju goloistu. Įgrisus mokyklinei programai, La Vėjis baigiamojoje klasėje išstojo iš mokyklos, paliko namus ir ėmė dirbti Klaido Bitti cirke narvų darbininku. Jo pareigos buvo šerti ir girdyti liūtus ir tigrus. Dresiruotojas Bitti pastebėjo, kad La Vėjis nejaučia baimės, dirbdamas su didžiosiomis katėmis, ir paskyrė jį savo padėjėju.
Iš vaikystės aistringai pamėgęs menus ir kultūrą, La Vėjis nebuvo patenkintas džiunglių gyventojų dresiravimu ir darbu su jais arenoje. Būdamas 10 metų amžiaus, jis pats iš klausos išmoko groti pianinu. Šis sugebėjimas jam pravertė, kai etatinis cirko muzikantas prieš pasirodymą visiškai nusigėrė. La Vėjis pasisiūlė jį pakeisti, įsitikinęs, kad galės įvaldyti nepažįstamą vargonų klaviatūrą ir tinkamai pateiks foninę muziką. Tačiau pasirodė, kad jis moka daugiau melodijų ir groja geriau už pagrindinį vargonininką. Todėl Bitti, atsiskaitęs su girtuokliu, prie instrumento pasodino La Vėjį. Jis akomponavo daugeliui to meto įžymių cirko artistų: Hiugo Zakkiniui, šiam atliekant numerį Žmogus-rutulys, akrobatams ant Uolendo vielos. Kai La Vėjui sukako 18 metu amžiaus, jis paliko cirką ir prisijungė prie karnavalo. Ten jis tapo fokusininko asistentu, išmoko hipnozės ir ėmė daugiau laiko skirti okultizmo mokymuisi. Susidarė įdomi kombinacija. Iš vienos pusės jis dirbo atmosferoje, kuri iš tikro ir yra kūniškas gyvenimas: juslinė muzika, pjuvenų ir laukinių žvėrių kvapas, numeriai, kuriuos atliekant mažiausias kliuvinys galėjo būti pražūtingas, jaunystės ir jėgos reikalavimai, išmetantieji nusenusius kaip pernykštį drabužį, fizinio sujaudinimo ir žavinčio patrauklumo pasaulis, o iš kitos - darbas su žmogaus smegenų tamsiosios pusės magija.
Matyti, kaip tik tas keistas mišinys ir pažadino jame kitą požiūrį į žmogaus prigimtį. “Šeštadienio vakarą, - prisiminė La Vėjis viename iš mūsų ilgų pokalbių, - aš matydavau vyrus žvilgsniais ryjančius pusnuoges šokėjas karnavale, o sekmadienio rytą kitame karnavalo gale, grodamas vargonais pas evangelistus, aš mačiau suoluose tuos pačius vyrus su žmonomis ir vaikais. Ir tie vyrai meldė dievą jiems atleisti ir apvalyti nuo kūniškų geidulių. 0 kitą šeštadienio vakarą jie vėl būdavo karnavale arba kitoje vietoje, tenkindami savo geismus. Jau tuomet aš žinojau, kad krikščionių bažnyčia klestėjo, remdamasi veidmainyste, o žmogaus prigimtis rasdavo išeitį, nepaisant visų gudravimų, kurių pagalba tauriosios religijos siekė ją išdeginti ir išvalyti.”
Jau tada, dar pats to nesuvokdamas, La Vėjis ėmė kurti religiją, virtusia krikščionybės ir judaizmo antiteze. Tai buvo sena religija, senesnė už judaizmą ir krikščionybę. Bet iki šiol dar niekuomet ji nebuvo apibrėžta ir įgijusi ritualinę formą. Tas uždavinys ir teko La Vėjui XX a. civilizacijoje.
Po to, kai 1951 m. La Vėjis, būdamas 21 metų amžiaus, vedė, jis paliko žavintį karnavalo pasaulį, siekdamas imtis užsiėmimo, kuris labiau padėtų apsirūpinti stogu virš galvos. Jis įstojo į San Francisko miesto koledžo Kriminologijos fakultetą. Po to jis gavo savo pirmąjį konformistinį darbą San Francisko policijos departamente. Kaip vėliau paaiškėjo, šis darbas jam davė tiek pat, kiek ir kiti, vystant Satanizmo, kaip gyvenimo būdo, idėją.
“Aš pamačiau pačią kruviniausią ir tamsiausią žmogaus prigimties pusę, - prisiminė La Vėjis viename iš pokalbių, - aš išvydau žmones, iššaudytus bepročių, papjautus savųjų draugų, nutekamuosiuose grioviuose gulinčius sudarkytus vaikus, kuriuos paliko iš įvykio vietos pasprukę vairuotojai. Tai buvo atgrasu ir slėgė. Aš klausiau savęs: “Kur gi Dievas?” Aš ėmiau nekęsti davatkiško požiūrio į prievartą žmonių, kartojančių: tokia dievo valia”. La Vėjis pasibjaurėdamas paliko šį darbą ir po trejų metų vėl ėmė groti vargonais, užsidirbdamas pragyvenimui šį kartą naktiniuose klubuose ir teatruose, paraleliai toliau studijuodamas viso savo gyvenimo aistros objektą - juoduosius menus. Kartą savaitėje skaitydavo paskaitas mistinėmis temomis: regėjimai, ekstrasensorika, sapnai, vampyrai, pasivertimai, būrimas, ceremoninė magija ir t.t. Tos paskaitos patraukdavo daugelį žmonių, kurie buvo arba vėliau tapo žinomi meno, mokslo ir verslo sluoksniuose. Palaipsniui iš tos grupės formavosi “Magiškasis ratas”.
Šio Rato tikslu tapo susitikimai atlikinėti La Vėjo surastiems arba išgalvotiems maginiams ritualams. Jis sukaupė visą biblioteką Juodųjų Mišių ir kitomis temomis garsių ceremonijų, kurias praktikavo tokios grupės kaip templieriai XIV a. Prancūzijoje ir atitinkamai Pragaro ugnies ir Auksinio suklestėjimo klubai XVIII ir XIX amžių Anglijoje. Tų slaptų ordinų uždaviniu tapo piktžodžiavimas, krikščionių bažnyčios išjuokimas ir kreipimasis į Velnią kaip į antropomorfinę, dievui priešišką dievybę. La Vėjo požiūriu Velnias buvo visai ne toks. Jo nuomone, velnias atstovavo tamsiai, slaptai gamtos jėgai, atsakingai už tai, kas vyksta žemėje, jėgai, kurios niekaip nepaaiškino nei mokslas, nei religija. La Vėjo Šėtonas yra “progreso dvasia, visų didelių sąjūdžių įkvėpėjas, prisidedąs prie civilizacijos vystymosi ir žmonijos pažangos. Jis dvasia sukilimo, vedančio į laisvę, visų išlaisvinančiųjų erezijų įsikūnijimas”.
1966 metų balandžio paskutinę naktį - Valpurgijų naktį, per pačią svarbiausią magijos ir burtininkavimo šventę La Vėjis pagal magijos tradiciją ritualiai nusiskuto galvą ir paskelbė įkuriąs Šėtono bažnyčią. Kad visi pripažintu jį dvasininku, jis ėmė nešioti kunigišką apykaklę. Bet Čingischano maniera nuskusta galva, mefistofeliška barzdelė ir siauros akys teikė jam demono išvaizdą, būtiną Velnio bažnyčios žemėje aukščiausiajam žyniui. “Iš vienos pusės, - aiškino savo užmojus La Vėjis, - “pavadindamas šį sumanymą bažnyčia, aš įgijau galimybę elgtis pagal maginę sėkmės formulę, kuri susideda iš vienos dalies pasityčiojimo ir devynių dalių socialinio respektabilumo. Bet pagrindinis tikslas buvo surinkti vienminčius panaudoti bendrai energijai, atsiliepiant į šaukimą tamsiosios gamtos jėgos, kuri vadinasi Šėtonu.”.
Kaip sakė La Vėjis, kitos bažnyčios rėmė savo mokymą dvasios garbinimu ir kūno bei intelekto neigimu. Jis gi suvokė, kad reikalinga bažnyčia, kuri žmogaus protą ir kūniškuosius troškimus iškeltų į garbinimo objektų rangą. Racionalus suinteresuotumas savimi turi būti skatinamas ir tai, kas jame sveika, turi nugalėti. Jis suvokė, kad senoji Juodųjų mišių koncepcija, kurią sudarė krikščioniškųjų pamaldų satyra, jau savo laiką atgyveno ir, La Vėjo žodžiais tariant tapo:”padvėsusio arklio niukinimu, vietoje žeminančių krikščioniškųjų apeigų La Vėjis ėmė praktikuoti linksmas psichodramas, šalindamas plačiojo pasaulio religijų apribojimus ir priespaudą.
Pačioje krikščionių bažnyčioje tuo metu vyko revoliucija, nukreipta prieš ortodoksaliuosius ritualus ir tradicijas. Tapo populiarus teiginys “dievas mirė”. Taip ir La Vėjo sukurti alternatyvūs ritualai, nors ir išlaikė kai kurias senųjų ritualų vingrybes, iš negatyvaus tyčiojimosi virto šventimo ir apsivalymo pozityviomis formomis: Šėtoniškosios vestuvės, pašventinančios kūno malonumus, laidotuvės, netekusios davatkiško banalumo, geismingumo ritualai, padedantieji žmonėms realizuoti savo seksualines svajones, sunaikinimo ritualai, Šėtono bažnyčios nariams davę progos įveikti savo priešus.
Atskirais atvejais tokių ritualų kaip pašventinimai, vestuvės ir laidotuvės Velnio vardu, nušvietimas spaudoje buvo fenomenalus. 1967 m. laikraščiai, nusprendusieji pasiųsti reporterius į Šėtono bažnyčią, buvo priversti juos išsiųsti ne tik į San Franciską, bet ir per Ramųjį vandenyną į Tokiją, ir per Atlantą į Paryžių. Nuotrauka nuogos moters, vos bepridengtos leopardo kailiu, buvusios Šėtono altoriumi La Vėjo sukurtoje vestuvių ceremonijoje, telegrafo agentūrų buvo nusiųsta į visus dienraščius ir atspausdinta net tokiuose bastionuose kaip Los Andželo “Taims”. Išdavoje grotos (vietoje tradicinių šabašų), įkvėptos Šėtono bažnyčios, paplito po visą pasaulį, tuo pačiu įrodydamos vieną iš La Vėjo teiginių: “Velnias gyvas ir labai populiarus tarp daugelio žmonių”.
Žinoma, La Vėjis nuolat primindavo tiems, kurie buvo nusiteikę klausyti, kad Velnias jam ir jo sekėjams ne stereotipinis mažylis, pasipuošęs raudonu triko, su ragais, uodega ir trišakiu, o reiškia tamsiąsias gamtos jėgas, kurias žmogiškosios būtybės ką tik pradėjo mėginti panaudoti. Bet kaipgi jis tai suderino su savąja išore: juoda sutana ir ragais? La Vėjis tai aiškino taip: “Žmonėms reikia ritualo su simboliais, panašiais į tuos, kurie puošia beisbolo komandas, bažnyčių pamaldas ir karus, su simboliais, padedančiais išlieti emocijas, kurių jie neįstengia išlaisvinti arba net suvokti vienatvėje”. Bet kaip ten bebuvę, La Vėjis pats greitai pavargo bežaisdamas.
Buvo ir problemų. Pirmiausia kai kurie La Vėjo kaimynai ėmė skųstis suaugusiu liūtu, kurį jis laikė kaip “naminį gyvulį”, ir galu gale žvėris buvo padovanotas vietiniam zoologijos parkui. Džeinė Mensfild žuvo po to, kai La Vėjo prakeikimas (smulkiau šis atsitikimas mano aprašytas “Velnio keršytojuje”) krito ant jos gerbėjo advokato Semo Broudi. La Vėjis nuolat atkalbinėjo Džeinę nuo tų ryšių su Broudi ir po jos mirties pateko į gilią depresiją. Septintajame dešimtmetyje tai buvo antra Holivudo seks-simbolio mirtis, su kuria vienaip ar kitaip buvo susijęs La Vėjis. Pirmoji buvo Merlinos Monro mirtis 1948 m. Ji buvo La Vėjo meiluže trumpu, bet reikšmingu laikotarpiu, kai jis ką tik buvo išėjęs iš karnavalo ir vaidino Los Andželo striptizuose.
La Vėjis pavargo, organizuodamas savo bažnyčios nariams pasilinksminimus ir apsivalymus. Jis užmezgė ryšius su paskutiniais dar gyvais ikikarinių okultinių brolijų nariais, įsisavino jų filosofiją ir slaptus iki hitlerinės eros ritualus. Jam kaip niekada reikėjo laiko išstudijuoti ir parengti naujus principus. Jis ilgai eksperimentavo ir bandė prie savo atrasto Trapecijos dėsnio pritaikyti erdvinių geometrinių konstrukcijų principus. Jis išjuokia dabartinius keistuolius, kurie, jo nuomone, “keikia ne tas piramides”). Taip pat jis tapo plačiai žinomu oratoriumi, radijo ir televizijos laidų dalyviu, o taip pat ir kino darbuotojų, kuriančių šėtoniškus siaubo filmus, gamybos ir techniniu konsultantu. Kartais jis būna ir aktoriumi. Kaip rašė sociologas Klintonas P.Sandersas, dar nebuvo okulisto, turėjusio didesnės tiesioginės įtakos kinematografiniams kūriniams apie Satanizmą. Ritualinis ir ezoterinis simbolizmas - centriniai La Vėjo bažnyčios elementai, ir filmai, prie kurių sukūrimo jis yra pridėjęs savo ranką, detaliai vaizduoja šėtoniškąsias apeigas, pilni tradicinių okultinių simbolių. Šėtono bažnyčios ritualuose pagrindinis dėmesys skiriamas “kiekvieno individo emocinių jėgų fokusuotei”. Panašiai iškilmingas ritualas, kuriam La Vėjo filmuose skiriama pagrindinė vieta, gali būti traktuojamas kaip mechanizmas paveikti ir fokusuoti žiūrovų emociniams pojūčiams. Galų gale La Vėjis nusprendė ritualinę ir kitą organizacinę bažnyčios veiklą atiduoti į grotų rankas visame pasaulyje, o pačiam pasišvęsti rašytojo, lektoriaus ir švietėjo veiklai bei savo šeimai: žmonai Dianai, šviesiaplaukei gražuolei, kuri tarnauja bažnyčios žyne, dukteriai Karlai, kuriai dabar jau virš dvidešimt metų amžiaus ir kuri kaip ir tėvas studijuoja kriminologiją ir didelę savo laiko dalį skiria paskaitoms apie Satanizmą, kurias skaito šalies universitetuose, ir pagaliau jaunesniajai dukrai Zinai, kurią daugelis prisimena iš garsiosios nuotraukos, padarytos dar kūdikystėje įšventinimo proga. Šiandien tai gražutė, žydinti paauglė, viliojanti nuolat augančią žmonių giminės vilkų gaują.
Šio santykinai ramaus La Vėjo gyvenimo periodo vaisiumi tapo jo plačiai paplitusios, skaitomos pirmosios knygos. Pradžioje “Šėtono biblija”, kuri , šią pratarmę rašant, išleidžiama jau dvyliktą kartą. Po to eina veikalas “Šėtoniškieji ritualai”, kur pateikta sudėtingesnė medžiaga, La Vėjo surinkta iš vis platėjančio jo šaltinių rato. Ir trečia knyga “Pilnas vadovas raganoms” (Compleat Witch - jos pirmųjų leidinių pavadinimas: dabar knyga išeina antrašte “Šėtoniškoji ragana” (Satanic Witch”), tapusi bestseleriu Italijoje. Deja, Amerikos leidėjai pasistengė, kad ji dingtų iš knygynų dar iki tol, kol jos potencialas nebuvo pilnai realizuotas. La Vėjo perėjimas nuo ritualinės veiklos prie knygų rašymo padėjo paplisti Šėtono bažnyčiai visame pasaulyje. Augantį populiarumą, natūralu, lydėjo baisios istorijos, skleidžiamos įvairių religinių grupių, susirūpinusių, kad pagal pardavimą universitetų kampukuose Šėtono biblija pralenkė krikščioniškąją ir tapo jaunimo ateizacijos pagrindine priežastimi. Ir, žinoma, ką gi kitą, jei ne La Vėją turėjo galvoje popiežius Paulius, prieš dvejus metus išleidęs savo kreipimąsi į pasaulį, kur sakoma, kad Velnias “gyvas” ir “žmogaus pavidalu” platina žemėje blogį. La Vėjis, tvirtinęs, kad “blogis” yra “gyvenimas”, teigė atvirkščiai, ir todėl malonumai ne tik turi būti leidžiami, bet, dar daugiau, jų turi būti teikiama, popiežiui ir kitoms religinėms organizacijoms atsakė taip: “Žmonės, organizacijos ir nacijos per mus uždirba milijonus dolerių. Ką gi jie veiktų be mūsų? Be Šėtono bažnyčios jie neturėtų ant ko išlieti savo pyktį ir suversti kaltę už visus pasaulyje vykstančius baisius dalykus. Jei jie ir iš tikrųjų taip galvoja, jie neturėtų iš musės daryti dramblio. Jei kuo iš tikrųjų reikia tikėti, tai tuo, kad jie tikri šarlatanai ir labai džiaugiasi, jog po ranka esame mes ir mumis galima pasinaudoti. Mes jiems labai vertingas patogumas. Mes padėjome verslui, pastatėme ant kojų ekonomiką, milijonai mūsų uždirbtų dolerių nutekėjo krikščionių bažnyčiai. Mes jau daugybę kartų įrodėme devintąjį Šėtono įsakymą: “Nei bažnyčia, nei daugybė žmonių negali egzistuoti be Velnio”.
Už tai krikščionių bažnyčia turi užmokėti. Įvykiai, La Vėjo numatyti pirmajame Šėtono biblijos leidime, jau vyksta. Pavergti žmonės sutraukė savo grandines. Seksas vešliai suklestėjo, kolektyvinis geidulingumas prasiveržė kine, literatūroje, gatvėse ir namuose. Žmonės šoka apsinuoginę kaip iki juostos, taip ir žemiau. Vienuolės užmiršo savo tradicijas, apnuogino kojas ir per Missa Solemnis (Iškilmingąsias mišias - vert.) šoka Roką, kurį La Vėjis sugalvojo kaip pokštą. Visi be galo ieško pasilinksminimų, rafinuoto valgio ir vynų, nuotykių, malonumų visur ir tuoj pat. Žmonija nebenori laukti kažkokio pomirtinio gyvenimo, kuris žadamas kaip atlyginimas tyrai ir skaisčiai (skaityk: asketiškai ir niūriai) sielai. Visur viešpatauja neopagonybės ir hedonizmo dvasia. Ja persisunkę platūs ryškių individualybių sluoksniai - daktarai, juristai, inžinieriai, mokytojai, rašytojai, brokeriai, nekilnojamojo turto agentai, aktoriai ir aktorės, masinės informacijos priemonėse dirbantieji žmonės (ir tai tik maža dalis profesijų, kuriose veikia satanistai), suinteresuoti formalizuoti ir įamžinti tą vis labiau plintančią religiją ir gyvenimo būdą