Temoje atsakymų: 9

[Brownas]

Vincentas van Gogas (Vincent van Gogh, 1853 m. kovo 30 d. Grot Zunderte, Nyderlandai – 1890 m. liepos 29 d. Prancūzijoje) – olandų tapytojas, postimpresionistas, grafikas.

Biografija
Gimė pastoriaus Teodoro van Gogo ir Anos Kornelios Karbentus šeimoje. 1862 m. rasti pirmieji Vincento piešiniai. 1865 m. van Gogas įstoja į provilnio vadovaujamą mokyklą Zavenberge. Mokslai šiame pensione Vincento nesudomino, todėl paskatintas savo dėdės Cento 1869 m. įstoja tarnautoju Magoje. 1869-1876 m. jis buvo dailės kūrinių parduotuvių tarnautojas Hagoje, Londone, Paryžiuje. 1873 m. įstoja tarnautoju į Giunpilo firmos filialą Briuselyje. Gegužės mėnesį Vincentas pakeliamas tarnyboje ir išvyksta į Londoną. Vėliau Vincentas grįžta į Nyderlandus. Liepos viduryje vėl išvyksta į Londoną su savo seserimi Ana. Spalio mėnesį van Gogas siunčiamas į Paryžių. Gruodžio mėnesį grįžta į Londoną. 1875 m. Vincentas Londone tampa apsileidusiu tarnautoju, o jau gegužės menesį perkeliamas į Paryžių. 1877 m. studijavo teologiją Amsterdame, 1877-1878 m. – Briuselyje. 1878-1879 m. pamokslavo Borinage’o regione Belgijoje. 1880-1881 m. privačiai mokėsi Briuselyje, po metų – Hagoje pas A. Mauve, o 1885-1886 m. dar ir Antverpeno dailės akademijoje.

Vėliau, jau 1886-1888 m., Vincentas van Gogas apsigyveno Paryžiuje, kur susipažino su P. Gogenu, H. de Tulūzu-Lotreku, P. Signaku. Čia tapė šviesaus kolorito miesto vaizdų, peizažų, portretų. Šiuose darbuose žymi impresionistų, P. Sezano kūrybos, japoniškų medžio raižinių įtaka.

Kūrybos bruožai
Ankstyvajai Vincento van Gogo kūrybai būdingi vargingų žmonių gyvenimo vaizdai (pvz., paveikslai “Valstietės portretas” arba “Bulvių valgytojai”). Nutapė nemažai peizažų, natiurmortų. Šie Vincento van Gogo paveikslai realistiniai, tamsaus kolorito. Tam įtaką padarė J.-F. Millet, J. H. Mariso, A. Mauve.
Pagrindinę meninės išraiškos priemonę – šviesias, nepaprastai ryškias spalvas – atrado tik 1888 m., persikėlęs gyventi į nedidelį pietų Prancūzijos miestelį Arlį, kur prasidėjo brandžiausias Vincento van Gogo kūrybos periodas. Tai buvo brandžiausias, tačiau neilgas aukščiausio kūrybinio pakilimo laikotarpis. Tame pačia Arlyje, apimtas depresijos, 1888 m. Vincentas van Gogas nusipjovė savo kairią ausį. Nustačius sunkią psichikos ligą, prasidėjo gydymasis ligoninėse, savaitėmis besitęsiantys ligos priepuoliai, bet šviesiomis minutėmis, kai liga leisdavo, dailininkas kūrė geriausias savo drobes – peizažus, portretus, paveikslus, vaizduojančius paprastus daiktus. Iki pat savo mirties, 1890 m., tapytojas buvo gydomas Saint-Remy, kur kopijavo Rembrandto, E. Delacroix, H.-V. Daumier raižinius. Dailininko mirties priežastis – savižudybė.

Svarbus Vincento van Gogo kūrybos šaltinis – gamta. Vienas pirmųjų vaizdavo įprastus gamtovaizdžius. Jo kūrybos tikslas – spalvomis ir išraiškingais potėpiais perteikti daiktų ir reiškinių esmę, įamžinti ne tai, kas atsitinka, o tai, kas tipiška. Spalvomis jis piešia ir modeliuoja formas, kuria ritmą, apibrėžia proporcijas ir erdvinius santykius. Kartasi dideli spalviniai plotai apvedami gyvu, neramiu kontūru. Vėlyvuosiuose dailininko darbuose gamtos grožis įgauna tam tikro grėsmingumo, liūdesio, nors koloritas išlieka skambus. Atsiranda ekspresyvi formų deformacija, stiprinanti dramatizmo nuotaiką. Kūrybai būdinga spalvos ir piešinio sintezė, ekspresyviai iškreiptos formos, vyrauja raudona, violetinė, sodri geltona spalvos – jos turi simbolinę prasmę, išreiškia vidinį nerimą (pvz., “Žvaigždėta naktis”, “Gydytojo Gachet portretas”, “Kviečių laukas su varnais”). Garsieji jo darbai, vaizduojantys kėdę, porą batų, javų lauką ir varnas, rodo, kad kasdieniški, žinomi ir įprasti daiktai gali būti „pakelti“ iki simbolių ir vidinės įtampos, emocijos veikiama forma gali pasidaryti iškalbinga. Ta linkme vėliau pasuko ekspresionistai. Vincentas van Gogas sukūrė apie 800 šimtus drobių, bet tik vieną iš jų – „Raudonieji Arlio vynuogynai“, - pardavė būdamas gyvas.

Žymesni darbai
* „Arlio vynuogynai” (1888 m.)
* „Saulėgrąžos” (1888-1889 m.)
* „Autoportretas su aprišta ausimi” (1889 m.)

[gile]

Ir daugiau niekas nesureagavo? Gaila... van Gogas - vienas mano mylimiausių tapytojų, nes jo paveikslai (bent jau dauguma) yra būtent tokie, kuriuos kabinčiau namuose. Sakykit, ką norit, bet kad ir kaip patiktų Mona Lisa, tokio, ar panašaus paveikslo neorėčiau kabinti ant sienos - kažkaip slėgtų, o vat van Gogas mane džiugina

[Faint]

Tikrai neblogi jo darbai grožio ir mano skonio sutapimo prasme, bet man kai kurie paveikslai perdaug ryškūs ir monotoniški, taigi kabinimui ant sienos pirmenybę teikčiau modernesniems, įvairiapusiškesniems paveikslams.

[gile]

Sutinku, aš tikriausiai visgi irgi, na bet vis tiek jį myliu
Tie potepiai... daugumoje paveikslų atrodo, kad pavaizduota, kaip juda oras gyvybė
O štai portretai kartais sukelia juoką (nors jį man sukelia daug kas:)) - dėl potepių ryškumo žmonės atrodo pūkuoti, kaip kokie vilkolakiukai, ar kažkas panašaus
Gal kartais ir saulėgrąžos kaltos (vienos mėgstamiausių gėlių ), kad man patinka Van Gogas, nors tiesą pasakius, būtent labiausiai man ir nepatinka jo paveikslai, vaizduojantys saulėgrąžas Bet kas ten žino, kas pasąmonėje dėlioja pliusus jo kūrybai
Nors tikriausiai jei jau kabinčiau ryškų paveikslą, tai kabinčiau Monet

[Le Meute]

Ir daugiau niekas nesureagavo? Gaila... van Gogas - vienas mano mylimiausių tapytojų, nes jo paveikslai (bent jau dauguma) yra būtent tokie, kuriuos kabinčiau namuose. Sakykit, ką norit, bet kad ir kaip patiktų Mona Lisa, tokio, ar panašaus paveikslo neorėčiau kabinti ant sienos - kažkaip slėgtų, o vat van Gogas mane džiugina

Tai jum renesansas slegiantis, ar kaip? mane tai kur kas labiau slegia tasai obsesiškasis barokas.
O dėl to pūkuotumo pas Van Goghą, tai man patiko čia kokiam muziejuje taip pasirodė ar čia šiaip bendrai kalbat?
O kad Monet ryškus, tai ir pirmą kartą tenka girdėti tokią nuomonę, jau kas kas, o kad impresionistai ryškūs!?
Įdomiai matote, tai galėtumėte ir daugiau mene pasisakyti

[gile]

Būtinai
Kas dėl stilių komentavimo, tai neišsivaizduojat, kaip nudžiugau dėl to, kad jums patiko mano pūkuotas Van Goghas , nes kažkaip kiek teko su kuo kalbėti apie dailę, tai jei jau žmogus ką nors žino, tai riečia nosį, lieka tokie komentarai labai protokoliški, o jei žmogus tik bendrais bruožais ką žino, tai išvis tūno po lapais rudeniniais, kad tik niekas nepalaikytų jo neišsilavinusiu. Nors būna ir kitaip, bet ne taip jau ir dažnai.
Renesansas man gražus savo ramybe (čia prisiminus van Eiką, tą patį da Vinčį), bet, kaip jau sakiau, namuose tai tikrai nenorėčiau kasdien į tokius paveikslus žiūrėt, nes tikrai slėgtų, o ne ramintų.
Dabar kai pagalvoju, tai muziejuje tikriausiai neteko matyti nei vieno Van Gogho paveikslo... Tai taip, bendrai
Ryškus tie impresionistai, visiškai sutiksiu ir neprieštarausiu, jei man bus pasakyta, kad tik viena taip ir galvoju. Gali būti, kad ryškus jie man dėl įspūdžio, o tą palikti jie moka, ne veltui impresionistais vadinasi Monet, tarp kitko teko ermitaže matyti Moterį sode



super, o niekur, kur teko mokytis meno istoriją, nerodė šito. Tai stovėjau gal pusvalandį ir spoksojau Ir net šitas man atrodo ryškus
P.S. Ir visgi nieko negalima suabsoliutinti :wait: , nes visko pasitaiko

[Le Meute]

Taip kalbama gal todėl, kad taip tiems kalbėtojams yra paprasčiau. Na, nes visgi menas kaip ir visi kiti mokslai turi savo tą specifinę kalbą ir jinai iš tikrųjų tai yra gan sausa. Tai va ir kai taip akademiškai įprantama kalbėti ir kalbama dažniausiai su tokiais pat, tai tada ir atrodo protokoliškai ir be pūkuotų Van Goghų
O kad matymas kitoks, tai čia labai gerai, vadinasi esate nesugadinta tų klausytų meno istorijų
Ir be abejo negalima suabsoliutinti, nes menas tuo ir žavingas, kad ne taip lengvai sukaišomas į dėžutes su antraštėmis.

[gile]

O taip taip taip. Tik visada jį ten kaišios, nes žmonėms lengva (kitiems ir nelabai lengva) panika kyla, kai pritrūksta klasifikavimo. Pati buvau supanikavimus, kai susimąsčiau tema "kaip šiuolaikinį meną tvarkingai suklasifikuot"
Meno istorijos pamokos nesugadino gal nebent dėl to, kad niekad per daug neimdavau į galvą to, ką pasakoja, tik žiūrėdavau, ką rodo Nes specifinės kalbos minusus pastebiu tik studijuojamo dalyko atveju - pradėjau vartoti terminus kasdieniams dalykams, nes kartais jie labai tinka, bet ne visada mane gi supa žmonės, suprantantys tuos terminus, nuoširdžiai dėl to gailiuosi, kai pastebiu
Ir tada jaučiuosi, kaip blogas žmogus, kuris kalba puikuodamasis savimi (na žinot tą atvejį - "kam kalbėti paprastai, jei galima sudėtingai"). Dėl to man dažnai nepatinka lietuvių rašyti moksliniai straipsniai, knygos; amerikiečiai kažkodėl sugeba tą patį gerokai paprasčiau parašyt ir tikrai neatrodo nemoksliniškai dėl to. L. Donskis irgi kartais dėl tos pačios priežasties suerzina. Bet čia jau off topic

[Le Meute]

Nereikėjo panikuoti, tas šiuolaikinis menas jau seniai suklasifikuotas : D
Taip, žinau tą atvejį, bet kad tasai mano žodynas nėra jau kažkoks specifinis, taip kad aš iš anksto negalvoju ir nevengiu juo naudotis.
O dėl amerikoniškų knygų iš esmės pritariu, bet būna, kad ir nervina, nes atrodo, kad netaupo mano laiko.

[gile]

Būna:) čia kaip kada koks džiaugsmas - kartais norisi skaitant rast "žvaigždė, kurios sistemoje yra Žemė" vietoj "saulė"

Jei dar kartą apie Van Goghą, tai prisiminiau bruožą, kuris man labai patinka : ta jo kreiva perspektyva, toks jausmas, kaip ir būna, kai kambarį fotorafuoji panoraminės nuotraukos režimu ir erdvė tada gaunasi... let's say "kampas pūstas, kampas trauktas"