Aš tau sakau, kad nebūtina rašyti kaip kaip aš. Šiukštu rašyti vienodai, tačiau pasakyk tu man ką galima pasimokyti iš pastraipos kur aprašoma kaip sėdi moteriškė prie vonios atsukusi vandenį ir žiūrėdama kaip skęsta šuniukai. Ką tu gali pasimokyti: nežudyt, gailėtis ( jeigu gailėtis tai ko? tos moteris, šunelių, ar to vaiko ( jei neklystu ten buvo vaikas kazkoks), kuris galvoja, kad šunyčiams viskas bus gerai) be to ten jau nuo pirmų sakinių jaučiama depresinė nuotaika ir pan... Knyga be moralo. Apskritai knygoje turi būt moralas bent kažkoks.
Aš galiu pasakyti. Galima pasimokyti pačiam sau išsikelti klausimą, kodėl ji taip padarė, ir tuos kitus klausimus, kuriuos Dori jau paminėjo. Nu pvz aš skaičiau tokias knygas, ten buvo įvairiai besielgiančių žmonių, man kildavo tokie klausimai, aš apie tai galvodavau, taip išsiugdžiau sau empatiją ir dėl to dabar esu labai krūta. Tikrai krūta, nes dabar aš suprantu, kad kai į priėmimo skyrių ateina pacientas, kuris bijo, kuriam skauda, tai jį reikia suprasti, nuraminti. O ne žvengti su kolegom ir šnibždėtis, koks kvailas, ko jis verkia, jis tik eilinis pacientas mums, kaip kai kurie kiti daro. Va ko galima išmokti iš tokių knygų.