Peršokti prie turinio

Nuotrauka

MOZARTAS: GYVENIMAS IR KŪRYBA


  • Prašome prisijungti, kad galėtumėte parašyti atsakymą
Temoje nėra atsakymų

#1
Karolis

Karolis

    Forumo dvasia

  • Moderatoriai
  • 1.454 Pranešimai:
Wolfgangas Amadeus Mozartas gimė 1756 m. sausio 27 Salzburge, Austrijoje. Jo tėvas Leopoldas Mozartas buvo pasižymėjęs smuikininkas ir kompozitorius, sukūręs daug vokalinės bažnytinės, simfoninės, kamerinės, operinės ir kitokios muzikos. Šis tėvo muzikalumas buvo viena iš palankiausių aplinkybių sūnaus genijui augti. Mozartas jau ketvirtaisiais savo amžiaus metais pradėjo komponuoti, tačiau ir pačioje jo prigimtyje buvo paslėpta giliausio muzikos kūrybinio pajautimo sėkla. Mažasis Mozartas buvo nepaprastai gabus techniškiems muzikos dalykams. Jis be pasirengimo sutransponuodavo bet kokį muzikos kūrinį, bematant grodamas, pritaikydavo melodijai akompanimentą, nepaprastu greitumu perimdavo instrumentų grojimo techniką, stebindamas stilingu savo ir kitų kūrinių išpildymu.

Tie Mozarto sugebėjimai buvo akstinas jo kelionėms po Europą dar ankstyvoje vaikystėje. Savo tėvų lydimas, jis atlieka ilgą grandinę koncertų: salėse, didikų rūmuose ir bažnyčiose. Tačiau Vienoje Mozartas su savo tėvu iš vietinių muzikų patiria daug nemalonumų. Vienos publikos favoritai ne taip lengvai norėjo perleisti bet kam garsą ir garbę, kurią jie per eilę metų čia įsigijo. Jie jautė, jog mažojo Mozarto asmenyje kyla naujas muzikos genijus, tačiau nenorėjo to pripažinti, visaip mažino jo vertę ir skleidė visuomenėje nepasitikėjimą. Dvylikos metų amž'aus berniukas apjungė Vienos muzikus kovai prieš jį. Vieniečiai planingai statė kliūtis Mozartui ir jo tėvui kiekviename žingsnyje.

Po nesėkmės Vienoje Mozartas grįžo į Salzburgą. Cia W. Mozartas augštesniame kompozicijos skyriuje dar pagilino savo muzikos studijas. Išbuvęs Salzburge apie metus laiko, Mozartas su savo tėvu išsirengė gastrolėms po Italiją. Italai visur juos karštai priėmė ir ligi kraštutinumo stebėjosi Mozarto nepaprastais gabumais.

Kai Mozartas sulaukė ankstyvosios jaunatvės, smalsieji ir sensacijų mėgėjai jau netaip karštai reagavo į jo talentą. Suaugusio Mozarto guvius pasirodymus nejautrūs klausytojai arba pavydūs muzikai — profesionalai laikė eiliniais įvykiais. Tačiau jis savo subrendimo laikotarpyje lieka nemažiau retas pavyzdys muzikos istorijoje. Be savo nepaprastų techniškų sugebėjimų muzikoje, Mozartas buvo labai produktyvus ir išradingas. Jis dideliais šuoliais veržėsi į tuo laiku dar neišnaudotas melodijas, instrumentacijos, vokalinio ir operos meno sritis.

ačiau mažai kas Mozartą laikė tuo, kuo jis buvo. Daugumas muzikų ir muzikos mėgėjų dar pilnai nesuprato Mozarto kūrybinio pašaukimo ir savo abejingumu bei pasyvumu teikdavo jam nemažai nusivylimo. "Paryžiuje gali šimtą kartų suvaikščioti dėl nieko",— rašo Mozartas savo tėvui, "prancūzai moka komplimentais, kaip niekas kitas, o tačiau, kur tik eini, randi priešų". Tik po "Idomeneo" operos pastatymo Muenchene Mozarto vardas galutinai pripažįstamas. Visi sutiko, kad tai yra gražiausia muzika, kuri buvo kada nors girdėta. Po kiek laiko Mozartas vėl apsigyveno Vienoje, šį kartą susidomėjimas jo kūryba šiame mieste buvo labai gyvas. Be to, Mozartas žavėjo vieniečius, kaip puikus klavisino virtuozas ir jautrus interpretatorius, neturįs sau lygių to laiko muzikos pasaulyje. Jo operos buvo Vienos muzikinio gyvenimo sensacija. Nors italų opera, dominavusi tuo laiku visoje Europoje, Vienos teatruose buvo stipriai įleidusi savo šaknis, negalima buvo paneigti Mozarto naujų ir reikšmingų įnašų operos meno srityje. Vienoje gyveną italų operų kompozitoriai savo pinklėmis nebepajėgė sutrukdyti Mozarto operų pastatymo. Galinga kūrybinė srovė, savo grožiu ir gaivumu liete liejosi iš jo gausių kompozicijų. Ypatingai džiaugsmingas gyvenimo dienas Mozartas turėjo Pragoję. To miesto gyventojai, anksčiau daug girdėję apie Mozartą, jo pirmuosius pasirodymus sutiko su nepaprastu entuziazmu. Dar prieš atvykimą į Pragą čia buvo pastatyta jo opera "Figaro vestuvės", kuri turėjo didelį pasisekimą. Atsidėkodamas pragiškiams už jo muzikos įvertinimą, Mozartas, apsigyvenęs naujų draugų tarpe, gražiame Pragos priemiestyje parašė dramatinę operą "Don Giovanni". Savo neilgo gyvenimo pabaigą Mozartas, neskaitant trumpų kelionių, praleido Vienoje. Jo žymiausi paskutiniai kūriniai, parašyti Vienoje, yra opera "Zauberfloete" (Užburtoji fleita) ir "Requiem", kurios neužbaigęs mirė.

Apie Mozarto kūrybos genijų, žiūrint iš dabartinio laiko perspektyvos, galima susidaryti gana tikrą vaizdą. Tuo klausimu visur randame daugybę bibliografinės medžiagos. Mozartas, kaip ir kiti didieji muzikai, buvo novatorius visoje muzikinės kompozicijos apimtyje. Praplėstos muzikos formos, nauja harmonija, kantilenos praturtinimas, naujų instrumentalinių efektų įvedimas simfonijoje, muzikinės išraiškos pagyvinimas ir daugelis kitų kūrybinių savybių lydėjo Mozarto kompozicinę veiklą. Savo charakteriu Mozarto kūryba skaidri, nuoširdi ir atvira. Nieko jame nėra uždengto ir paslaptingo. Jis kuria su vaikišku džiaugsmingumu ir atsidėjimu, todėl jo veikaluose tiek daug gyvo ir žaidžiančio ritmo. Jei Mozartas liūdi, jo liūdesys nėra patetiškas: jis tik apreiškia savo dvasios būseną iš lengvo aptemdyta harmonija ir švelniai verkiančia kantilena. Tik kai kuriuose fortepijono kūriniuose, "Don Giovanni", "Requiem" ir g-mol simfonijoje pasirodo neramesnių dramatinių nuotaikų. To laiko muzikalioji visuomenė mėgo muziką, rašomą daugiau konsonantinės harmonijos pagrindais, todėl paskutinieji Mozarto veikalai, kuriuose buvo nemažai neįprastų disonansų, sukeldavo įvairių nuomonių ir ginčų dėl jo muzikos. Kai kuriems tas harmonijos ir melodijos naujas šuolis iš įprastų muzikos kūrybinių tradicijų atrodė per staigus ir nesuprantamas. Daugelis jo simfoninę instrumentaciją laikė per tiršta, sukeliančia neįprastą triukšmą. Mozartas laisviau ir lanksčiau vartojo instrumentų grojimo ypatybes ir efektus, tuo pasiekdamas gyvesnės muzikinės išraiškos savo veikaluose.

Nemažiau intuicijos jis turėjo ir žmogaus balso pažinime. Operoje jis taip pat sugebėjo daugiau negu kuris kitas to laiko operinis kompozitorius iškelti muzikos dramatinį elementą. Palyginus su vėlesnėmis operomis, tai buvo tik pirmieji bandymai išvesti ši meną iš negyvo taško. Mozartas tebetęsė itališkos operos tradicijas, tačiau jo stipri individualybė ir vokiškos kultūros charakteris įnešė daugiau konstruktyvinių muzikos pradų ir logikos dramos santykyje su muzika. Po Mozarto italų opera į senas vėžes jau nebesugrįžo, bet paraleliai su Wagnerio operų reformomis išvystė, galima sakyti, operos aukso amžių.

yrinėjant W. Mozarto kūrybą, labai įdomu pažinti jį kaip žmogų. Būdamas žinomo smuikininko ir kompozitoriaus sūnus, jis paveldėo iš tėvo muzikinius gabumus ir idėjas, jas dešimteriopai išvystęs ir pagilinęs. Tėvas, Leopoldas Mozartas, gerai jautė, ką nešė muzikos pasauliui jo sūnaus genijus. Tarp jų užsimezgė šilčiausi gyvenimo ryšiai. Jaunasis Mozartas Leopoldą vadina daugiau negu tėvu. Jame jis matė pagelbininką, gynėją ir intymiausį draugą. Jis dalinasi su tėvu idėjomis, sumanymais, pasisekimais ir sunkumais, visada rasdamas jame nuoširdžiausią atbalsį ir pritarimą.

Mozartas per visą savo gyvenimą buvo labai nuolaidus ir taikus. Jei kas jo nevertindavo arba įžeisdavo, jis ramiai, kartais nė žodžio neprataręs, pasitraukdavo. Sakoma, kad Mozarto beveik nematydavo bent kiek supykusio. Nors buvo švelnaus būdo, Mozartas turėjo daug gyvybinės energijos. Dėl savo muzikos ilgai ir nenuilstamai, bet teisingai kovodavo. Jei susidarydavo nenugalimos kliūtys, jis iškeliaudavo kitur, jieškodamas palankesnės dirvos savo genialioms idėjoms įkūnyti. Būdamas pirmasis savo gyvenamojo laikotarpio kompozitorius ir dažnai apsuptas didelės garbės, niekada nesididŽiuodavo. žmonės stebėdavosi jo nuoširdumu, paprastumu ir prieinamumu. Mozartas niekam nepavydėjo, priešingai, išgirdęs kitų kompozitorių parašytą gerą muziką, karštai ją įvertindavo. Tokiu būdu jis labai susidraugavo su kitu genialiu vokiečių kompozitorium — J. Haydnu.

Mozarto gyvenime Dievo sąvoka visada buvo gyva ir aktuali. Dar mažas būdamas jis sakydavo: "Pirmas — Dievas, antras — mano tėvelis". Nė įsirašymas į masonus neatitraukė jo nuo religijos. Tačiau ir masonų draugija dar gerokai prieš jo gyvenimo pabaigą jau nebevaidino jam svarbios rolės. Gausi religinė kūryba liudija apie Mozarto nuolatinį kontaktą su Dievu. Laiškuose taip pat kartas nuo karto pastebimas jo visiškas atsidavimas Augščiausiojo valiai. "Nesirūpinki manimi", rašo Mozartas tėvui. "Aš visada turiu Dievą prieš savo akis; aš žinau Jo galybę; aš bijau Jo rūstybės, tačiau taip pat pažįstu Jo meilę, Jo gailestingumą ir malonę savo kūriniams, ir kad Jis niekada neapleidžia tų, kurie tarnauja Jam. Aš esu visiškai valiai, ir tai darydamas, aš esu patenkintas ir laimingas".

Savo kūryba nukariavęs Europą, pačiais savo amžiaus subrendimo metais Mozartas pradėjo negaluoti. Rašydamas "Requiem", jis jautė artėjančią mirtį. "Šį Requiem aš rašau sau", sakydavo Mozartas. 1791 metais Mozartas mirė. Jis buvo palaidotas kapinėse netoli Vienos, bet jo palaidojimo vieta buvo beveik užmiršta. Ir vėliau jo žemiškojo gyvenimo palaikų vieta pasiliko nežinoma, tačiau jo genialūs darbai yra nemirtingi, nešdami savo tyros ir skaidrios dvasios atspindžius ligi šių laikų.
  • 0




Vartotojų skaito šią temą: 0

narių: 0, svečių: 0, slaptų narių: 0