Peršokti prie turinio

Nuotrauka

Antanas Baranauskas


  • Prašome prisijungti, kad galėtumėte parašyti atsakymą
Temoje atsakymų: 1

#1
Karolis

Karolis

    Forumo dvasia

  • Moderatoriai
  • 1.454 Pranešimai:
Antanas Baranauskas – XIX a. romantizmo srovės poetas, labiausiai išgarsėjęs savo kūriniu Anykščių šilelis. Pirmųjų mokslo žinių A. Baranauskas gavo iš savo tėvo Jono Baranausko. Jau vaikystėje būsimasis poetas posmavo eiles apie piemenų pramogas ir tėvo diržą. 1845 – 1848 m. lankė Anykščių parapinę mokyklą, kur pasižymėjo gabumais, ypač matematikai. 1851 – 1853 m. mokėsi valsčiaus raštininkų mokykloje Rumšiškėse. Nusivylęs mokykloje dėstomomis disciplinomis, A. Baranauskas daug skaitė ir čia išgarsėjo savo eilėraščiais. Vis dėlto šioje mokykloje jis turėjo geros progos išmokti rusų kalbą, tačiau gilesnio išsilavinimo negavo.

Paskirtas raštininko padėjėju, vėliau raštininku, A. Baranauskas 1853 – 1856 m. dirbo Vainuto, Raseinių, Sedos, Skuodo valsčių raštinėse. Čia jis patyrė carinės valdžios pareigūnų savivalę ir smurtą, kyšininkavimą, susidūrė su slogia Rytprūsių pasienio buitimi, plėšikavimu. Nuo žlugdančios sistemos jį gelbėjo kūryba. Mėgino eiliuoti lenkų, o kartais ir lietuvių kalba. A. Baranauskas eilėmis rašė proginius sveikinimus valsčiaus pareigūnams bei jų žmonoms, aprašė savo kelionę į Tilžę, Vainuto gaisrą. Dvasinį Baranausko gyvenimą ypač praturtino draugystė su Žemaitijoje garsėjusia bajoriškos kilmės poete Karolina Praniauskaite. Ji padėjo poetui geriau pažinti lenkų literatūrą, klasikinę lenkų poeziją. K. Praniauskaitės tėvai ir brolis kunigas, siekdami nutraukti draugystę, sudarė A. Baranauskui sąlygas įstoti į Varnių dvasinę seminariją. Varnių seminarijoje poetą stipriai paveikė to meto patriotinė jaunimo dvasia ir ryžtas kalbėti bei rašyti gimtąja kalba. Besimokydamas seminarijoje (1856 – 1858 m.) A. Baranauskas susidomėjo lingvistika. Rašinyje Apie lietuvių ir žemaičių kalbą pasiūlė pirmąją lietuvių kalbos tarmių rinkimo programą. Varniuose parašė visus pagrindinius savo poezijos kūrinius, tarp jų ir Anykščių šilelį.

Sėkmingai baigęs Varnių kunigų seminariją, poetas išvyko studijuoti į Peterburgo dvasinę akademiją (1858 – 1862 m.). Čia studijų metais sukūrė poemą Kelionė Petaburkan, Pasikalbėjimą Giesminyko su Lietuva bei Dievo rykštę ir malonę. Baigęs Peterburgo dvasinę akademiją įgijo teologijos magistro laipsnį ir gavo stipendiją teologijos mokslams tęsti užsienyje. 1863 – 1864 m. studijavo Miuncheno, Romos, Insbruko, Liuveno katalikiškuose universitetuose. Buvo paskirtas Peterburgo dvasinės akademijos dėstytoju, bet po 1863 metų sukilimo, Motiejaus Valančiaus iškviestas, parvyko į Lietuvą. Kauno kunigų seminarijoje 1866 – 1884 m. dėstė moralinę teologiją ir homoletiką. Nuo 1867 metų buvo paskirtas Kauno kunigų seminarijos profesoriumi, vėliau inspektoriumi. 1871 m. pradėjo dėstyti lietuvių kalbą. Tada jis išvertė A. Schleicherio lietuvių kalbos gramatiką ir ja remdamasis rašė Mokslą lietuviškosios kalbos. Kūrė bendrinę rašto kalbą, sudarė tarmių klasifikaciją, padėdamas pagrindus lietuvių kalbos dialektologijai. Į senatvę ėmėsi matematikos tyrinėjimų. Matematiniai jo darbai mokslinės reikšmės neturėjo.

1897 m. paskirtas Seinų vyskupu, A. Baranauskas ėmėsi religinės literatūros: kūrė lietuviškas ir lenkiškas giesmes, į lietuvių kalbą išvertė tris penktadalius Biblijos. Atkakliai rūpinosi spaudos grąžinimu, stengėsi praverti besimokančiam jaunimui duris į Vakarų Europos universitetus. Čia, Seinuose, kur ir vyskupavo, didingos asmenybės veiklą nutraukė mirtis. Tik patriotinė poema Anykščių šilelis visam laikui įamžino A. Baranausko vardą.


Poemą Anykščių šilelis sudaro 342 eilutės. Pirmą dalį (iki 178-tos eilutės) A. Baranauskas rašė Anykščiuose 1858 m. atostogaudamas, grįžęs iš Varnių. Kitą pusę – 1859 m., grįžęs atostogų iš Petrapilio. Kai kuriuos „kąsnelius“ pridėjo 1860 m. (20 eilučių Puntuko aprašymo ir šilelio išpardavimo epizodą). Būdamas Varniuose, prof. Gapševičius yra sakęs: „Vaizdingai apdainuoti gamtą galima tik lenkų kalba. Lietuvių kalba yra piemenų ir tamsuolių kalba.“ A. Baranauskui lyg peiliu širdin įsmigo šie žodžiai. Bet tai ne vienintelė priežastis, paskatinusi rašyti poemą. Kai kuriuos žodžius ir posakius jis išgirdo iš tėvelio, idėją – iš A. Mickevičiaus ir S. Daukanto kūrinių (girių aprašymų).

Poemoje ryškus kontrastas tarp gyvenamojo meto ir praeities. Pradžioje dvelkia graudi lyrinė nuotaika (1-18 eilutės), poema pradedama išniekinto miško vaizdais. 19-21 eilutėse lyrinis herojus prisimena, kad neseniai dykumos vietoje klestėjo šilelis. 21-100 eilutėse fiksuojami regimieji vaizdai (aprašomi grybai, paskui krūmai, medžiai), 101-174 eilutėse – tai, ką šilelyje galima užuosti, vaizdžiai aprašomi įvairiausi kvapai, toliau – garsai ir galiausiai prabylama apie paukščius. Poetas tarsi suvokia, kad tai, ką jis vaizduoja, jau yra praeitis. Ir tai patvirtina motyvas: „visa prapuolę“ (177-194 eilutės).
Be socialinių reiškinių, poemoje galima įžvelgti ir nacionalinio engimo, nacionalinių teisių varžymo metaforinį aprašymą. Valdžia varžė lietuvių gyvenimo būdą, papročius. Tauta, kaip šilelis, netekusi laisvės ir nepriklausomybės, sunyko, jai grėsė visiškas išnykimas. Taip poetas išreiškė protestą prieš carizmą ir nacionalinę priespaudą.

Taiklūs žodžiai, epitetai („musmirės raupsuotos“), palyginimai („berželiai kaip meldai“), metaforiški, sugyvinti vaizdai, sinoniminės formos („paukščiai, paukšteliai, paukštytės“), vaizdiniai veiksmažodžiai (teškena, taukši, mekena) – didelio talento vaisius. Į medžių aprašymą įjungiami pasakos „Eglė – žalčių karalienė“ motyvai.
Taigi „Anykščių šilelis“ – vieningos kompozicijos kūrinys.
  • 0

#2
Teodoras

Teodoras

    Forumo dvasia

  • Nariai
  • 1.485 Pranešimai:
,,Anykščių šilelis" man patiko, kažkuotai ,,Metus" Donelaičio užneša, bet tik gražiau parašyta, aišku, gaila, kad tik toks trumpas, būtų galėjęs praplėsti ilgesnio turinio.
  • 0




Vartotojų skaito šią temą: 0

narių: 0, svečių: 0, slaptų narių: 0