Temoje atsakymų: 1

[Brownas]

Vytautas Mačernis - poetas, kurio kūryba ir asmenybė negali nežavėti. Liūdesiu alsuojantys sonetai, trioletai, eilėraščiai, jų vertimai, vizijos, mintys - tai neįkainojamas V. Mačernio palikimas. Šis šviesus žmogus žavi kiekvieną bent kiek besidominti lietuvių literatūra ne tik kaip genialus poetas, tačiau ir kaip įsimintina asmenybė. Apie V. Mačernį rašė neseniai žuvęs literatūrologas Vytautas Kubilius. Birželio 5-ąją minėsime poeto gimimo dieną. Jam būtų sukakę aštuoniasdešimt treji.

V. Mačernis gimė Šarnelės kaime Plungės rajone 1921 m. birželio 5 d. Iš paprastų kaimiečių kilęs vaikinas nebuvo toks kaip visi. Susimąstęs, užsisklendęs savyje, įsikniaubęs į knygas - tokį Mačernį mena jo draugai ir artimieji. Poetas labai vertino mokslą. Baigęs Telšių gimnaziją, studijavo Kauno Vytauto Didžiojo , o nuo 1940 m. – Vilniaus universiteto teologijos – filosofijos fakultete anglų ir vokiečių kalbas. Priklausė „Šatrijos” draugijai, vienijusiai kūrybiškus katalikiškos pakraipos studentus. Lankė žymių lietuvių filosofų (Sezemano, Maceinos, Girniaus) paskaitas, skaitė filosofijos veikalus, Antikos, anglų (Šekspyro, Edgaro Po), vokiečių (Nyčės, Rilkės) literatūrą, žavėjosi Dostojevskiu. Lankė Sruogos teatro, Mykolaičio – Putino seminarus. Ypač domėjosi Nyče – jo darbuose Mačernį traukė žmogaus dvasios didybės (antžmogio) idėjos.

Okupantams uždarius Vilniaus universitetą, V. Mačerniui kilo grėsmė būti paimtam į nacių armiją, todėl 1943 m. vasara jis grįžo į atokų Žemaitijos kaimą, į gimtinę. Ten užsidaręs studijavo savarankiškai, intensyviai rašė poeziją. Vos antrą dešimtmetį perkopęs jaunuolis jau mokėjo septynias užsienio kalbas - vokiečių, anglų, prancūzų, italų, rusų, lotynų, graikų. Tikėjosi dar išmokti hebrajų. Poetas vertino savo kūrinius, tačiau niekuomet jais nesipuikavo, tik siųsdavo draugams savo eilėraščių nuorašus ir reikalavo griežtos kritikos. V. Mačernis kūrė palyginti trumpą laiko tarpą, tačiau labai intensyviai. Jam vis trūkdavo laiko, nors prie rašomojo stalo sėdėdavo per dienas.

1944 m. rudenį V. Mačernis ketino pasitraukti iš Lietuvos, tačiau nespėjo - spalio 10 d. poetas žuvo nuo atsitiktinio ir vienintelio tą dieną kritusio sviedinio skeveldros Žemaičių Kalvarijoje. Jam buvo tik 23 – eji. Palaidotas gimtinės kalnelyje, kurį labai mėgo. Dabar čia vyksta kasmetiniai poezijos vakarai. Bičiuliai iš nuorašų jo poezijos rinkinį išleido užsienyje, o Lietuvoje ilgus metus V. Mačernis buvo nežinomas, užmirštas. Nedidelis rinkinėlis išleistas tik 1970 metais. Jauno poeto tragiška žūtis, neišleisti eilėraščiai, bičiulių nostalgiški prisiminimai sukuria pagrindą sklisti legendoms.

Niekas nepaneigs, jog Vytautas Mačernis nebuvo paprastas žmogus. Tai asmenybe, kurios talentu, noru mokytis ir ryžtu eilėraščiais aprašyti visą žmogaus gyvenimą verta stebėtis, žavėtis bei stengtis kažko pasimokyti. Poeto kūryba užburia savo prasmingumu, nuostabiu apipavidalinimu, dailiai nušlifuotu rimu ir - pagaliau - nuoširdumu. V. Mačernis rašė, jog gyvenimas - tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia visatos pilnatvėje. Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingą. O mano didžiausias troškimas yra visus išmokyti geist tų aukštųjų akimirkų. Savo nepamirštamais, širdies gelmes virpinančiais kūriniais V. Mačernis pasiekė išsvajotą tikslą - juk nerastume žmogaus, kuriam poeto kūryba nesukeltų jokių jausmų, nepriverstų susimąstyti ar nepaliestų sielos gelmių. Šio talentingo žmogaus dėka paprasti, ant pageltusio popieriaus lapo išraityti žodžiai virsta magiškais burtažodžiais, priverčiančiais net tamsius žmones pajusti tas aukštąsias akimirkas.

Kūryba
Vizijos - tai – reikšmingiausias V. Mačernio eilėraščių ciklas. Poetas jį rašė labai jaunas, vos aštuoniolikos – dvidešimt vienerių metų (1939 – 1942). Atkakliai ieškojo atsakymų į jaunystėje iškilusios klausimus: kodėl žmogus ateina į šį pasaulį, kokia gyvenimo prasmė? Mąstyti jam padėjo skaitytos knygos. Vizijų ciklas sudarytas iš įžangos, septynių regėjimų ir pabaigos. Svarbus skaičius septyni – mistinis, magiškas.

Į žemę piktas vakaras atėjo,
Toks baisiai svetimas ir neramus,
O ten už lango blaškosi klajoklis vėjas
Ir lyg keleivis beldžias į duris.

Kita labai svarbi Vytauto Mačernio kūrybos fazė – tai Metų sonetai, kuriose apmąstoma žmoniškosios egzistencijos prasmė, žmogaus būties esmės stabilumas ir realumas. Sonetas – eilėraščio forma, turi labai ryškią minties tėkmę. Šį sonetą sudaro du ketureiliai ir du trieiliai. Dviejuose ketureiliuose sukuriama vaizdi lyrinio subjekto situaciją, nusakoma savijauta, o trieiliuose meninio vaizdo lieka nedaug – ši savijauta perkeliama į filosofinį lygmenį – plėtojama filosofinė tema ir klausimai.

V. Mačernio laiškuose mylimajai, jo straipsniuose matome sąmoningą gyvenimo kelio ieškojimą. Studentiškame paranešime Mūsų gyvybės upė Mačernis rašė apie kuriančiųjų pareigą žemdirbių bendruomenei, dvasinį vadovavimą tautai. Poetas, anot jo, turi išreikšti tautos gyvybinę jėgą, turi kalbėti apie tai, iš kur jis kyla. Pats bandė suvokti savo žemaitiškumą, save kaip ūkininkų vaiką, aprašyti savo karšto šaknis.

[Teodoras]

Jis vienas iš geriausių lietuvių poetų, aišku po Mickevičiaus ( nes aš jį irgi daliniu lietuviu laikau)... Mačernį galima skaityt ir mėgautis.