Temoje atsakymų: 13

[Teodoras]

Kaip manote, kurią knygą smagiau skaityti, tą, kurioje ant galo visi išmiršta arba išsiskiria ir paskui tris puslapius gailsi, kad taip padarė arba ne. Ar tokią, kurioje gale viskas baigiasi gerai, visi apsiženija ir susilaukia vaikų laimingai nugyvena visą gyvenimą...

[Minerva]

man tai geriausia skaityti tokia knyga, kurioje pabaiga yra netiketa ty daznai romanu nuo puses knygos jau buna nuspejama kas kaip vyks ir dazniausiai pasitvirtina taip kaip speju (as galvoj daznai nesamoningai pasidarau numanoma knygos pabaiga ar ivykiu eiga). pvz dan brown knygos pirmas dvi idomu buvo skaityt, o kitos parasytos lygiai tokiu paciu principu ir jau net puses knygos nereikejo, susipazinus su veikejais buvo viskas aisku

[Teodoras]

Tai čia tas pats, kaip ir M. Valtari visos knygos pagal vieną siužetą arba visi kariai arba visi gydytojai ir būtinai su nelaimingomis meilėmis...

[Hasisas]

Nelaiminga geriau.

[dovee]

Mane labai erzina per dideli nukrypimai. Kai knygos gale gailisi, "tipo" miršta iš sielvarto ir rašoma apie tai daugiau negu keli puslapiai (kai kurie sugeba parasyti ir kelis dešimtis puslapių apie tą patį - savigraužą), bet taipogi nepatinka, kai kokioj įtempto veiksmo knygoj\ detektyve būna ilgai galas aprašinėjamas,kai jau ten vos ne stebuklai pradeda dėtis, mintis "visi ilgai ir laimingai gyveno" . Ir nesuprantų tokių knygų kai galą leidžia pasirinkti pačiam : tarkim, pirma versija viskas baigiasi laimingia, antra - tragiškai . Taip atrodo lyg autorius neturėtų savo nuomonės.... |(
Pritariu Minerva geriausiai kai skaitai nenuspėjęs, arba net kaip pats galas ir vis tiek palieką mįslę.

[Fikcija]

Neskaitau "laimingų pabaigų" knygų.

[Cenerentola]

O man tai, ar knyga patinka ar ne nepriklauso nuo pabaigos( bent jau nepastebėjau tokios priklausomybės).Kartais saldūs "hepiendai" nervina, bet tikrai nebuvo taip, jog skaičiau skaičiau visą knygą su malonumu, perskaičiau tokią pabaigą ir pasakiau, kad knyga nepatiko;)

[Teodoras]

Bet va, pvz., tiek Džeinė Ostin, tiek Šarlotė Brontė rašo laimingom pabaigom, bet jas skaityt kažkaip malonu, tai kur čia paslaptis? Gal galima tiesiog sakyti, kad vieni moka rašyti laimingas pabaigas, o kiti ne?

[SakaiŽinai]

Realiai, tai smagiau yra laiminga pabaiga. Kažkiek širdyje ramiau pasidaro. Nes įsijautęs į knygą, norisi, kad tavo mėgstamiems personažams pasisektų, o nemėgstamus "nubaustų" , bet užvertus knygą, kurioje viskas baigiasi kaip pasakoje, lieka netikrumo jausmas. Juk gyvenime dažnai nebūna taip, kaip mes norėtume, kad būtų.

[F5c_wZ3_414e_X5]

Kiek aš skaičiau, tai vieniems veikėjams ta pati pabaiga buvo laiminga, kitiems ne. O kad būtų visiems laiminga ar visiems nelaiminga, nelabai galiu atsiminti.

[ccc]

Svarbu, kad pabaiga būtų realistiška be absurdiškų posūkių ir stebuklų. Man, išvis, nepatinka bet kokioje meno formoje vaizduojami žmonės ar įvykiai perdėtai "juodi" arba "balti". Tai sukelia ne tik kad SakaiŽinai minėtąjį netikrumo jausmą, bet ir abejotinos kokybės įspūdį. Be abejo, nekalbu apie pasakas, kurioms laiminga pabaiga yra būtina.

[Lyja]

Bet va, pvz., tiek Džeinė Ostin, tiek Šarlotė Brontė rašo laimingom pabaigom, bet jas skaityt kažkaip malonu, tai kur čia paslaptis? Gal galima tiesiog sakyti, kad vieni moka rašyti laimingas pabaigas, o kiti ne?

Šarlotė Brontė parašė ir "Vijetę" - ne tik "Džeinę Eir". Joje galbūt labiau atsispindėjo jos gyvenimiškoji patirtis, tad tame romane laimingos pabaigos jau nelabai rasi.
Džeinė Ostin savo knygomis išreiškė kaip tik tą laimingos meilės troškimą, ko gyvenime nepatyrė. Todėl jos kūrinių pabaigos laimingos.
Bet geros literatūros pabaiga nenupigina.
Yra sąlygiškas pasakymas "gera pabaiga", "bloga"... Tarkim, herojai miršta nuo senatvės. John Fowles savo "Prancūzų leitenanto moteryje", pavyzdžiui, iš tiesų leidžia pasirinkti iš keleto pabaigų. Nė vienos neapibūdinčiau žodžiu "laiminga", nors bet kuriuo atveju visi lieka gyvi ir gyvena toliau.
Aišku, maloniau skaityti detektyvą ar nuotykių romaną, kur gėris triumfuoja, blogis nubaudžiamas ir pan.
Visai kitai literatūrai, ko gero pabaigos vienokios ar kitokios įtakos neturi. Taip pat ir kiek puslapių, kaip čia rašėte jos trunka. Geri rašytojai saiką žino

[devilrun]

Visai kitai literatūrai, ko gero pabaigos vienokios ar kitokios įtakos neturi. Taip pat ir kiek puslapių, kaip čia rašėte jos trunka.

aciu ir pliusas

[snigo]

Man labiau patinka tokios pabaigos, kurios palieka galimybę. Nei taip, nei ne, nei juoda, nei balta. Ir gyvenime turėtų taip būti - galimybė pasirinkti, kad nebūtų nuspręsta, ir taškas.