Lietuvoje, kaip „chaltūringoje“ valstybėje, šis romanas, žinoma, netapo įvykiu. Nors tai jau antras jo leidimas, bet net tie, kurie paprastai neturi ką pasakyti apie užsienyje išgirtus romanus, išskyrus nuvalkiotas klišes, atrodo, tokios „prabangos“ šiam romanui nesuteiks, o statistinis knygynų lankytojas, kuris perka knygas dėl gražių viršelių ir kaimynų rekomendacijų, šio romano taip pat neįsigis.
Tačiau tyla apie gerus romanus taip pat turi įtakos tam, jog perkamiausių knygų sąrašuose dažniausiai atsiduria, atiprašant, bet kas.
O dabar – kodėl vis dėlto reikėtų kalbėti apie šį romaną ir svarbiausia – kodėl vertėtų jį perskaityti.
Literatūrinės premijos – tikrai ne visada patikimas garantas, kad knyga verta dėmesio, bet šį kartą prancūzai atidavė dvi iš penkių prestižiškiausių savo premijų teisingai.
Būtų galima ilgai postringauti apie tai, kokie „Prancūziško testamento“ pliusai ir minusai, tarsi literatūros kūrinys būtų prekė, bet tiesa ta, kad nė velnio: menas – ne prekė ir daugiausia, ką apie jį galima pasakyti, – tai perteikti jo sukeltus įspūdžius.
O įspūdis toks, lyg po ilgos Sibiro žiemos arba po viso ledynmečio literatūros pasaulis būtų sulaukęs tikrai rimto talento. Talento rašyti taip, kaip jau seniai niekas nerašė, talento kalbėti taip gyvai, jautriai, meistriškai, švelniai ir kartu – žmogiškai skaudžiai.
Regis, palyginti nemažai komplimentų A.Makine'ui, bet, kaip šis žmogus rašo, podraug su pavydu – kad ir koks didelis ar mažas jis būtų – negali neateiti susižavėjimas, ir tada galvoji: ką aš čia apie jį parašysiu? Juk knygos autoriui beveik visi romanai parašyti blogai: F.Dostojevskis – didis, bet per greitai rašė, per daug kartojosi., M.Proustas – geras, bet nuobodus.
Velniai rautų – ir ką? Jis gali sau leisti sakyti ką nori. Jis – Andrei Makine'as, vienas didžiausių šiuolaikinių talentų, kurio tik viena knyga išversta į lietuvių kalbą (ir man taip apgailestaujant dėl šios neteisybės, staiga paaiškėjo, kad „Tyto alba“ rengiasi išleisti dar vieną A.Makine'o romaną – pagaliau!).
Labai įtaigus, labai tikroviškas, o dar labiau – meniškas sibiriečio romanas „Prancūziškas testamentas“ prasideda kiek nuobodžiai, lyg įsibėgėjantis traukinys, bet kuo toliau, tuo greičiau ima lėkti ir ne juokais taip įsivažiuoja, kad išlipti iš jo darosi tiesiog neįmanoma!
Pagrindinis knygos veikėjas – pats rašytojas, pasakojantis apie savo vaikystę ir senelę, prancūzę Šarlotę. Rusija ir Prancūzija tarsi susilieja vaikaičio lūpose, o kartu – iškyla ir žmogaus vietos šioje žemėje klausimas. Kur tikroji žmogaus tėvynė? Ten, kur jis gimė, ar ten, kur jį traukia siela?
Ir įkvėptas to, kaip apie S.Jesenino eiles yra parašęs J.Marcinkevičius „Baltosios obelų pūgos“ įžangoje: „Apie Jeseniną sunku kalbėti. Jį reikia skaityti“, aš sakau: apie A.Makine'ą išvis neįmanoma kalbėti! Jis rašo taip, kad geriau patylėti ir jį pacituoti.
„Taip, aš esu rusas. Dabar supratau, nors dar miglotai, ką šitai reiškia. Nešioti savo sieloje šias visas skausmo sužalotas būtybes, anglimi virtusius kaimus, pilnus nuogų lavonų užšalusius ežerus. Patirti diktatoriaus prievartaujamos žmonių kaimenės neviltį. Ir baimę, jog jauti esąs šio nusikaltimo dalyvis. Ir vėl pakartoti šias praeities istorijas, kad su šaknim išrautum kančią, neteisybę ir mirtį.
Taip, pačiupti Maskvos gatvėmis šliaužiantį automobilį ir sutraiškyti jį savo milžinišku delnu. Paskui, užgniaužus kvapą, palydėti žvilgsniu jauną moterį, kai ji pastumia savo namų duris, lipa laiptais... Perkurti istoriją. Apvalyti pasaulį. Išvyti blogį. Savo širdimi apglėbti šiuos visus žmones, kad vienądien galėtumei juos išleisti į blogio atsikračiusį pasaulį. Tačiau šito belaukiant dalytis juos žeidžiančia kančia. Neapkęsti savęs už kiekvieną silpnumo akimirką. To siekti iki kvaitulio, iki sąmonės netekimo. Labai kasdieniškai gyvenant ant bedugnės krašto. Taip, šitokia yra Rusija.“
Taip, toks yra A.Makine'o romanas „Prancūziškas testamentas“.
Recenzijos autorius: Vilis Normanas