Temoje atsakymų: 7

[Teodoras]

Stanislovas Moravskis (Stanislaw Morawski) gimė 1802 m. liepos 22 d., Ustronės dvare (dabar Jundeliškės). Buvo vienintelis Stanislovo Augusto (paskutinio ATR valdovo) iždininko Apolinaro Moravskio ir Marijonos Semaškaitės sūnus. Tėvai buvo nepaprastai turtingi žmonės, susituokę iš didelės meilės, bet aplinkybių priversti išsiskyrė. Palūžusi motina 1813 m. Vilniuje mirė nuo džiovos.

Jaunąjį Stanislovą auklėjo pamotė ir guverneriai: Mykolas Konarskis, vertėjas iš prancūzų kalbos, vėliau tapęs Ščensno Potockio iš Tulčino jauniausiojo sūnaus auklėtoju bei Zacharijus Nemčevskis, vėliau tapęs Vilniaus universiteto matematikos profesoriumi, fizikos fakulteto dekanu. Tėvas, to meto aukštuomenės pažiba, nepaprastai inteligentiškas, garsus lovelasas, visada sakė, kad jo sūnus tai klaida, jis neturėjo gimti, jam apskritai nereikėjo jokio vaiko, na, o jei būtų gimę tai verčiau duktė. Sūnui nerodė jokios meilės ar pagarbos. Stanislovas netgi neturėjo teisės tėvo akivaizdoje sėdėti.

Nepaisant to, Apolinaras Moravskis užaugino sveiką vaiką, suteikė jam puikų išsilavinimą. Paaugęs S. Moravskis buvo atiduotas į Kauno apskrities mokyklą tuo metu garsėjusia gerais mokytojais ir dar geresniais auklėtojais. Jis buvo vienas jauniausių tarp mokinių. Dažnai tapdavo jų atpirkimo ožiu. Nepaisant to, Stanislovas 1818 m. puikiai baigė mokyklą ir, paklusdamas tironiškai tėvo valiai, užsirašė į Vilniaus universiteto medicinos fakultetą. Tuo metu niekas iš jo bajoriškam sluoksniui atstovaujančių žmonių nestudijavo šio dalyko. Toks tėvo įgeidis pačiam Stanislovui buvo sunkiai suprantamas.

S. Moravskio studijos sutapo su pačiu gyvybingiausių Vilniaus universiteto laikotarpiu, aktyviausiu filaretų judėjimu. Kaip pats rašo, jau 1819 m. Patroklo vardu buvo priimtas į Mąstančiojo jaunimo draugiją. Kitais duomenimis juo tapo 1820 m. balandžio 17-ąją, o jau gruodžio 5-ąją jis Filaretų draugijos narys-korespondentas.

Gražusis Moravskis, kaip jį vadindavo to meto Vilniuje, buvo mėgstamas ir teigiamai vertinamas. Dvidešimtmetis jaunuolis tapo masonų ložės “Uolusis lietuvis” nariu. Tėvo prisakymu turėjo palaikyti ryšius su Radvilų, Tyzenhauzų, Pliaterių, Tiškevičių ir kitomis galingiausiomis šeimomis. Puikiai išauklėtas, dailus ir gerų manierų, vienturtis turtingo tėvo sūnus, be to, dar medikas, labai domino dailiąją lytį.

Už gabumus ir stropumą buvo puikiai vertinamas profesorių. Jie jam pranašavo šlovingą ateitį. 1823 m. birželio 24 d. apsigynė disertaciją ir gavo medicinos daktaro laipsnį, bet tėvo paliepimų nepradėjo užsiiminėti praktika. Kurį laiko pagyveno Ustronėje, bet gan greitai vėl grįžo į Vilnių. Šis laikotarpis sutapo su filaretų proceso pradžia. Jam irgi grėsė suėmimas, tačiau išvengė nemalonumų. Tuo laikotarpiu beprotiškai, visam gyvenimui įsimylėjo ponią Zakševskytę-Miulerienę, Ksavero Miulerio žmoną. Kad ji jam jautė panašius jausmus sužinojo tik jau kai gyveno atsiskyręs Ustronėje, po daugiau nei dvidešimties metų.

1825 m. išvyko iš Vilniaus ir apsigyveno pas tėvą. Pragyveno pas jį maždaug ketvertą metų. Nepakenčiamas tėvo despotiškumas vos neprivedė Stanislovo prie savižudybės, bet nuvijęs tokias mintis, S. Moravskis atsisakė bet kokios tėvo paramos ir 1829 m. išvyko į st. Peterburgą, kur buvo svečiavęsis prieš porą metų ir užmezgęs daug naudingų pažinčių. Ten pradėjo užsiiminėti gydytojo praktika. Buvo labai gerai priimtas aukštuomenės. Savo pažinčių dėka tapo populiariu daktaru, tačiau varžovu intrigų dėka pateko į imperatoriškosios komisijos kovai su choleros epidemija Pavolgio gubernijose sudėtį. Išvykdamas į misiją patyrė didžiulius finansinius nuostolius. Kelionėje buvo pastebėtas vidaus reikalų ministro grafo Arsenijaus Zakrevskio. Puikiai jo įvertintas iš paprasto valdininkėlio tapo viena svarbiausiu komisijos figūrų.

1831 m. pavasarį komisija baigė darbą ir S. Moravskis grįžo į sostinę, kur ėmė eiti aukštas pareigas. Tapo valdininku ypatingiems pavedimams prie civilinio generalštabdaktaro, t.y. medicinos departamento direktoriaus. 1833 m. sausio mėn. buvo paskirtas valstybės sekretoriato Lenkijos Karalystei gydytoju. Prie viso to dar prisidėjo žinia jog jis tapo didelio palikimo paveldėtoju. Pasimirė motinos brolio duktė Prancūzijoje. Gavęs specialų imperatoriaus leidimą, Stanislovas Moravskis išvyko į Paryžių tvarkyti palikimo reikalų. Ten susipažino su vietos aukštuomene. Susitiko su nuo universiteto laikų pažįstamu Adomu Mickevičium, po sukilimo emigravusiu į Prancūziją. 1835 m. gruodžio mėnesį atsistatydino iš tarnybos, metė gydytojo praktiką ir tapo įstatymdavystės komisijos pirmininku. Šiose pareigose išdirbo iki 38-ųjų balandžio, iki tėvo mirties.

Paveldėjęs Ustronę S. Moravskis išėjo į atsargą ir apsigyveno savo gimtinėje. Svajojo, jog išsilaisvinęs iš tėvo priespaudos pradės kokybiškai naują gyvenimą, sukurs šeimą, tačiau įvyko priešingai. Jis visiškai pasitraukė iš visuomeninio gyvenimo, atsiribojo nuo žmonių ir pasinėrė į mizantropiją, komfortą, meno ir literatūros kūrinius, užveisė nuostabų sodą, ūkininkavo, buvo pasinėręs į apmąstymus. Tokioje vienatvėje jis praleido paskutiniuosius keturiolika savo gyvenimo metų, išskyrus 1845-1846m. kai lankėsi Varšuvoje.

Pradėjus tokį gyvenimą Stanislovą apėmė tikras rašymo siutas. Rašė sau, nes, kaip ne kartą pastebėjo, jei jam gyvam esant šie atsiminimai būtų paviešinti, labai pakenktų ne tik sau, bet ir daugumai žmonių. Savo norą rašyti pagrindė tuo, jog pasak jo paties: ”Maža rastum mano laikotarpio žmonių ir Lietuvoje, ir Lenkijoje, ir Rusijoje, su kuriais man gyvenime nebūtų tekę bent jau alkūnėmis susiliesti. O ir užsieniečių svečiose šalyse daug pažinojau.” Rašymas jam teikė didžiulį malonumą ir poilsį. Mylėjo pasaulį, savo tėviškę, mylėjo ir Lietuvą – taip, kaip ji tuo metu buvo suprantama. Save laikė lietuviu. Mirė 1853 m. spalio 6-ą dieną. Buvo palaidotas Nemajūnuose, tuometinėje Trakų apskrityje, Jiezno valsčiuje, Vėžionių apylinkės koplyčioje, kurią dar gyvas būdamas pasistatė (dabar Prienų rajonas, Birštono seniūnija).

S. Moravskis paliko savo rankraščių rinkinį, kuris, deja, saugomas Krasinskių bibliotekoje, per gaisrą Varšuvoje 1944 m., sudegė. Rašė atsiminimus apie Vilniaus, Peterburgo laikus, satyrinius scenos kūrinius, filosofinius-istorinius-visuomenės apmąstymus, eilėraščius, rinko liaudies dainas, užrašinėjo savo apylinkių valstiečių papročius. Mokėjo labai gyvai ir vaizdžiai charakterizuoti žmones. Pasak kritikų nekūrė mitų ten kur jų nematė. Turėjo savo požiūrį į XIXa. pirmos pusės politinį ir visuomeninį pasaulį, nepasidavė bendrai nuomonei. Jo rašytinis palikimas svarbus tuo, jog iš minios memuaristų, jo atsiminimai paliko aiškiausią, spalvingiausią vaizdą apie šią užmarštin nuėjusią epochą; Nors ir pasigendama tikslesnių Adomo Mickevičiaus ir kitų filaretų vadų portretų.

Bibliografija:

Vertimas į lietuvių kalbą:

,,Keleri mano jaunystės metai Vilniuje : atsiskyrėlio atsiminimai (1818-1825)"
,,Moterų fizionomika"
,,Nuo Merkinės iki Kauno"
,,Seimelių posėdžiai Lietuvoje. Kvailystė" drama


kadangi šį autorių aš laikau tobulu žmogumi visa didžiąją to žodžio prasme, gerbiu ir dievinu, tai jaučiu pareigą jį taip pat pridėti prie bendro rašytojų sąrašo, juolab, kad jis parašė išties daug kūrinių. Apie jį aš jau keletą metų renku informaciją, taip sakant pas mane namuose visas su juo susijęs informacijos archyvas: knygos, straipsniai, recenzijos ir panašiai. Kažkaip prisikyriau sau pareigą garsinti jo vardą, nes kažkodėl šį žmogų ir mane sieja vienodi įsitikinimai, vienodi pasaulio įvertinimai, kritika politkos, meno, literatūros prasme. Vienu žodžiu aš jam galiu pritarti viskuo, kad ir ką jis besakytų ar berašytų. Keistai skamba...
(mano avataras kaip tik ir yra šio žmogaus portretas vienintelis Lietuvoje)
Todėl manau, kad ir jums bus idomu susipažinti su S. Moravskiu, žmogumi, patriotu, rašytoju, gydytoju, teisininku, botaniku, atsiskyrėliu....

[Lyja]

Įdomu. Susipažinome.
Taip pat būtų įdomu sulaukti įspūdžių/atsiliepimų (kadangi jau įsigijai), ką jis ten parašė apie moterų fizionomiką.

[Teodoras]

Kaip tik per vakar ja ir perskaiciau. Knyga mediciniskai tyrineja moteris XIX a. stiliumi. Tai yra labiau linkstama i Lavaterio stiliu, kai pagal moters kuna, veida, poelgius sprendziama koks tai zmogus. Tiriama moters fiziologiskums tai yra jos kuno formos. Pateikiama keletas pavyzdiu is XIX a. garsiu moteru, aisku, jos netiriamos fizlogiskai, taciau akcentuojama visomis prasmemis, ju isvaizda, poelgiai pvz., Neri, Muleriene ir pan...
Na, to ka ten raso, viesai rasyti tikrai nedera, todel pasitenkinsiu tik tokiu aprasu. Galiu pamineti, kad si knyga pirma karta isleista tik siais metais. Iki tol jos nebutu praleide cenzura. Aisku, man bet kuri jo knyga yra kaip meno sedevras, todel as greiciausiai negaliu labai saliskai ju vertini. (kadangi skaiciau visas knygas, kiek jis tik isleides ir parases).
Is esmes galiu pasakyt, tik tiek, jog anksciau moterys buvo moteriskos ir traukiancios vyru akis, del savo gracijos ir elegancijos, o dabar beliko tik busness woman ivaizdis, del kurio, jeigu taip pasakai, moterys ir merginos isizeidzia. Visgi tiesa yra skaudi. Kuo labiau moteris tampa lygi vyrui, tuo vyras ima ja nebesidometi. Juk kuriam vyrui patiktu salia saves tureti ,,moteri - vyra"? Cia aisku as nieko nenoriu izeisti ar sukompramituoti.....
Bet visgi skaitant supranti, kad fiziologiskumas kinta su aplinkos idejomis bei kaprizingumo didejimu.

[Lyja]

Nori pasakyt, kad kuo moterys dabar labiau vyriškėja, tuo labiau didėja ir jų kaprizingumas?
Kodėl viešai negalima rašyti to, apie ką ten rašo? Turbūt ne autorines teises turi galvoje? Nešvankybes?

[Minerva]

sudomino ir mane sis zmogus. o dar is XIXa. isvis super
pvz as sutinku, kad siuolaikine moteris vyriskeja, o vyrai moteriskeja. (manding tas netgi irodyta hormoniniu lygiu yra) taciau matyt tas neisvengiama, nes tais laikais tai moters "darbas" buvo buti elegantiska, gracinga, puikia pasnekove ir pan. su n per diena pakeiciamu apdaru, kurie turejo n derinamu detaliu. taciau cia ir isryskeja ta nelygybe, kad moteris buvo nelaikoma asmenybe, ji buvo tik kaip prasiblaskymo objektas. zinoma cia taip pat nuo moters priklauso, kitoms karjera svarbiau uz seima grizta matriarchatas

p.s. gana neseniai suzinojau, kad Indijos istorijoje buvo laikotarpis kada buvo papiltusi poliandrija (viena moteris susituokusi su daug vyru)

[Teodoras]

Nori pasakyt, kad kuo moterys dabar labiau vyriškėja, tuo labiau didėja ir jų kaprizingumas?
Kodėl viešai negalima rašyti to, apie ką ten rašo? Turbūt ne autorines teises turi galvoje? Nešvankybes?

taip, butent, na, ten reikia paskaityt....bet ji tikrai nera nesvanki, tiesiog netinka kalbet viesai, yra labai placios seksologines scenos, aprasymai apie moters gimda, krutis ir pan...taigi nerasysiu to viesai. Autorines teises neprieko.

sudomino ir mane sis zmogus. o dar is XIXa. isvis super
pvz as sutinku, kad siuolaikine moteris vyriskeja, o vyrai moteriskeja. (manding tas netgi irodyta hormoniniu lygiu yra) taciau matyt tas neisvengiama, nes tais laikais tai moters "darbas" buvo buti elegantiska, gracinga, puikia pasnekove ir pan. su n per diena pakeiciamu apdaru, kurie turejo n derinamu detaliu. taciau cia ir isryskeja ta nelygybe, kad moteris buvo nelaikoma asmenybe, ji buvo tik kaip prasiblaskymo objektas. zinoma cia taip pat nuo moters priklauso, kitoms karjera svarbiau uz seima grizta matriarchatas

p.s. gana neseniai suzinojau, kad Indijos istorijoje buvo laikotarpis kada buvo papiltusi poliandrija (viena moteris susituokusi su daug vyru)

Poliandrija ir dabar paplitusi Tibete. Na, vyrai nezinau ar moteriskeja, taciau senais laikais moteris tikrai nebuvo prasiblaskymo saltinis, kad ir ponia De Stal, Marija Symanovska ir kitos, jos buvo erudites, ir nenusileido vyrams, taciau visada islaikydavo moteriskuma, o dabar moterytes(neisizeiskit) rupinasi tik kaip pinigus kalt, konkuruot su vyrais geriant alu ir pan...daug tokiu maciau. Mane zavi grazios, siek tiek naivios, protingos, moteriskos moterys, bet ne moteris - vyro kelnese. Galbut todel ir as ir nevedes...dar vis...

[Minerva]

tai kad prasiblaskymo saltinis tai nereiskia, kad kvailos. erudites, kad butu vyrui su kuo pasneketi. zodziu vyras vistiek buvo laikomas auksciau uz moteri. lygybes nera iki siol. negali sakyti, kad nebuvo itakingos, buvo, bet tai itakai pasireiksti turejo naudotis klasta, intrigomis. zodziu dideli aplinkeliai. tam tikru poziuriu taip gal idomiau, taciau viskas zymiai sudetingiau.
tiesa tai kad nemaza dalis moteru siais laikais renkas karjera,na bet cia jau ju pasirinkimas ir butent tai ir yra ta lygybe, kad moterys turi galimybe rinktis, lygiai kaip ir tavo pasirinkimas kokia moteri rinktis. matyt nesirinksi karjeristes ir tiek

[Teodoras]

tai kad prasiblaskymo saltinis tai nereiskia, kad kvailos. erudites, kad butu vyrui su kuo pasneketi. zodziu vyras vistiek buvo laikomas auksciau uz moteri. lygybes nera iki siol. negali sakyti, kad nebuvo itakingos, buvo, bet tai itakai pasireiksti turejo naudotis klasta, intrigomis. zodziu dideli aplinkeliai. tam tikru poziuriu taip gal idomiau, taciau viskas zymiai sudetingiau.
tiesa tai kad nemaza dalis moteru siais laikais renkas karjera,na bet cia jau ju pasirinkimas ir butent tai ir yra ta lygybe, kad moterys turi galimybe rinktis, lygiai kaip ir tavo pasirinkimas kokia moteri rinktis. matyt nesirinksi karjeristes ir tiek

ui, tikrai ne, karjeristes nenoriu, isproteciau arba as, arba ja paguldytu i Rokiski.