Savižudybė
#1
Parašyta 07 liepos 2011 - 00:42
Hmm.. Eutanazija man nėra taip įdomu.
Fiziškai sveikas žmogus ir gyvybės nutraukimas. ?
#2
Parašyta 07 liepos 2011 - 07:36
#3
Parašyta 07 liepos 2011 - 09:13
#5
Parašyta 08 liepos 2011 - 22:47
Aš vis galvoju apie R. Kalantos atvejį. Kaip visada viskas egoizme- MAN bus skaudu, jei jis nusižudys... Ir išvis. Visada taip viską susiejam- lyg priklausytum draugams, artimiesiems, tėvams (juk jie tau suteikė gyvybę). Kur dingo laisvė, žmogaus priklausomybė pačiam sau?
#6
Parašyta 08 liepos 2011 - 23:28
o savizudybe del Didelio Tikslo man nepriimtina del kitu priezasciu, bet jei nedomina eutanazija, tai ko sitai trauki i diskusija? Man regis, visiskai kitas aspektas cia.
#7
Parašyta 09 liepos 2011 - 11:05
#8
Parašyta 09 liepos 2011 - 11:52
#9
Parašyta 09 liepos 2011 - 12:07
#10
Parašyta 09 liepos 2011 - 12:59
Sutinku, nes įmetei galimybė apie pagerėjimą ateityje. Jokios šviesios ateities neminėjau savo post'e.taip. Nors as nenoriu pasirodyt teisuoliskai pamokslinga - vargu ar kam nors nesuprantama tokia padetis, kai norisi viska uzbaigti, kiekvienam savu lygiu. Bet siaip - taip. Gerai, apie eutanazija mes cia lyg ir nediskutuojam [tai, mano galva, yra pateisinamas atvejis - nemanau, kad sau priestarauju], ir nesakau, kad psichines kancios/ligos yra maziau svarbios ar sunkios ar whatever, toli grazu, bet dvasia isgydyti ar sau palenkti yra imanoma. O kai [jei] pagereja, tai net siurpai per nugara pavaiksto, kai atsimeni, kaip beviltiskai atrode viskas, kai buvo blogai. :)
Take a look at this graph.
At some point in your life it takes a turn for the worse. So bad, even, that at point "A" it transitions from barely good into worse than living. Pati geriausia akimirka racionaliai pasirinkti ne gyvenimą būtų at point "A".
#11
Parašyta 09 liepos 2011 - 13:07
#12
Parašyta 09 liepos 2011 - 13:33
Apie uncertainty nieko neminėjau. Neprimetinėk papildomų sąlygų ten kur jų nereikia.is perspektyvos apie viska kalbeti lengva, bet taske 'A-1' nezinai, kaip bus kitame
Jeigu apie nežinomą ateitį kalbėtume su certainty, kad 'blogas gyvenimas' 9999 kartus iš 10000 nepagerėtų- kokie tavo šansai ir ką renkiesi? Do the math.
#13
Parašyta 09 liepos 2011 - 13:41
#14
Parašyta 09 liepos 2011 - 13:55
Truekokios dar papildomos salygos? Tai neisvengiama salyga.
Nepagerės šiuo atveju reiškia, kad gyvenimo nebus verta tęsti.Bet ok, tarkim, tu kazkokiu budu tikrai zinai, kad nepageres - kas nepageres? Nepageres lyginant su dabartine padetimi [t.y. liks taip pat arba bloges]?
nuKaip tada su zmogisku prisitaikymu ir kitom evoliucijos isdavom?
Grįžti prie apibrėžimo 'geras/blogas gyvenimas'. Šiuo atveju apsiprendimas buvo statinis faktorius. Tarkim žmogus prisitaiko kiekvienu atveju ir pakeičia savo perspektyvą į aplinkybes, kai gyvenimas tampa 'blogas'- kiek tai gali tęstis?Negali juk paneigti, kad padeties gerumas yra reliatyvus dalykas; jei, sakykim, dabar perspektyva keturiasdesimties sedet ofise nuo devyniu iki penkiu kam nors atrodo kaip busimas padeties pablogejimas, tai, sulaukus trisdesimt penkeriu tai galbut atrodys svajones issipildymas, nes aplinkybes pasikeitusios. Jei dabar del vieno nori zudytis, tai negali zinoti, kad po desimties metu tos problemos atrodys visai ne problemos [panasu, kad kalbam apie isorinius faktorius, ne igimtus polinkius i depresija ir suicidal tendencies; cia vel kitas aspektas]
#15
Parašyta 09 liepos 2011 - 14:07
kiek tai gali tęstis?
kol numirsi :D obviously
jetau, ar ne tame visa ko serdis - ne tik kad prisitaikai, bet ir kad nuolat kinta viskas - jei ne aplinkybes, tai poziuris? Klaida viska tempti ant vieno modelio, lyg butu kazkoks teisingas gyvenimas, ar geras gyvenimas, ar 'taip turi buti' gyvenimas. Taip nera. Gal ir idomu hipotetiskai atsisesti ir modeliuoti gyvenimo linija stilium 'nuo to tasko viskas blogeja, tai is perspektyvos tada ir tada reikia nusibaigti', bet eigoj taip neimanoma tos linijos vertinti, ir nereikia.
#16
Parašyta 01 rugpjūčio 2011 - 11:57
Smerkti kitų pasirinkimą gal ir labai egoistiška, bet tokie jau esam mes, žmonės. Egoistai. Pačiai teko skaityti dalį knygos "Sielvartas po savižudybės"; ji skirta likusiems po to. Pirmas skyrius, kuriame parašyta, kokius jausmus išgyvena palikti, praktiškai 100% tiesa. Po to seka istorijos, individualios, kurios lyg ir turėtų padėti susiprasti, kad esi ne vienas, nuraminti - nė velnio. Todėl ir mečiau, neperskaičiau.
Tikiu, kad, kaip sakė devilrun, jei kinta ne aplinkybės, tai požiūris. Reikia ką daryti, ar nieko nedaryti ir laukti, nežinau, bet reikia išsiaiškinti, koks gyvenimas tau(!) yra "geras" ir irtis jo link. Hipotetiški modeliai žmonėms gal ir padeda, bent jau tuo, kad jie linkę nuolatos aiškintis "kodėl" ir "kaip". Sukūręs (ar radęs kito sukurtą) modelį, kuriam pritari, jautiesi saugiau ir ramiau, ir visgi man iškart kilo klausimas - o kaip žinoti, kad jau esi taške A? Jei jau atrodo, kad yra labai blogai, tai tiesiog pabandyk pasvajoti apie tai, kaip dar blogiau galėtų būt ir jei vaizduotė pakankamai laki, tai greit teks susivokt, kad ne taip jau blogai dabar ir yra.
Čia gal ir patirtis kalta, bet, kai mąstau, kas būtų panorėjus nusižudyt, iškart pagalvoju apie artimus žmones. Negalėčiau jiems leisti tai patirti, taip iškart ir prislegia išankstinė kaltė.
Prisipyniau čia, bet išvada - nepateisinu. (Net ir tos "herojiškos", pavyzdžių galima įvairių prisigalvoti ar prisiieškoti, bet Kalanta... sorry, jis man į didvyrį nepanašus, kad ir ką kaltų į galvą aplinka).
Vartotojų skaito šią temą: 0
narių: 0, svečių: 0, slaptų narių: 0