Peršokti prie turinio

Nuotrauka

Mano kūryba.


  • Prašome prisijungti, kad galėtumėte parašyti atsakymą
Temoje atsakymų: 1

#1
anonimas55

anonimas55
  • Nariai
  • 2 Pranešimai:

Atėjo sunkus metas, nusprendžiau sudėti savo išgyvenimus, į šį kūrinį. Stengiaus iš visos širdies, daug klaidų.. Nežinau ar patiks, tai tik pradžia. Pavadinimas dar neatsiskleidė. Nuomonės?  Užsiregistravau, nes netyčia užtikau, patinka skaityti, skaitydavau fantastinę literatūrą, dabar saupdžia mokslai truputį apleidau šį reikalą

 

                                   Bandelių pardavėjas

                            1 skyrius.

     Ano kraštas.. Tai nuostabi vieta.. Upės, nusidriekusios per visą šalį.. Nepaprasto grožio ežerai, vos pamačius juos, akyse atsiranda šypsena.. Jūros.. Įspūdingos.. Neįtikėtinai mėlynos.. Kaip mylimo žmogaus žalios akys.. Žiūrėti į jas galima amžinybę.. Bet tai dar ne viskas. Kriokliai… Kriokliai sulig kalnais.. Užlipus į kalną, bei atsitojus prie krioklio tereikia pažvelgti į ąpačią.. Atrodo, kad gali apglėbti pasaulį, kad turi viską, ko tik trokšta širdis.. Kai vanduo teka į apačioje esančius sąmanotus akmenis, ir jis pavirsta pursli, rodos tu irgi nori ten nerti, ir tapti purslais, o tada nuplaukti su srove ir negalvoti apie nieką kitą, tik ramybę.. Ano šalis.. Kalnais nusidriekusi pilis atrodo galingai. Taip, galingai.. Į ją žvelgi su pagarbia baime.. Aplink nusidriekusi valstybė taip pat yra kerinti. Kartą ten apsilnkęs išeiti nebenori.. Bet deja, šis pasakojimas ne apie tai.. Iš tiesų šis pasakojimas apie pilies valdovą Aleksandrą.. Aleksandrą Inboką. Inbokų giminį klęsti ju daugybę amžių, bet šiam valdovui teko pats didžiausias iššūkis. Metų metus, Ano šalyje klestėjo gerovė, taika.. Bet laikai pasikeitė. Į Aleksandro valdomas nuostabias žemes ir žmones pradėjo kėsintis kitos tautos. Jos nenumldomi atakuoja Inboko žemes, kaimus ir po truputį skverbiasi link Ano pilies sienų. Inbokas, beje yra nuostabus valdovas. Jis myli žmones, skurdžių ten nėra, visi turi darbus, veiklos, o tuos kuriem nepasiseka gyvenima, jis priima į kariuomenę, aprūpindamas juos maistu bei treniruodamas. Aleksandras stiprus karys, strategas, bet griežtas valdovas. Girežtas, bet teisingas. Išsilavinęs, bei išmintingas. Galėtų padaryti viską dėl savo tautos. Bet ir geriausiems žmonėms nesiseka, jis negali visko padaryti vienas.. Taigi pradėkime pasakojimą, viskas vyksta dešimt metų po karo pradžios.

      Aleksandras vaikščiojo savo soduose ir mąstė.. Aleksandras visada mąsto ir visada mąstys. Jis mąstė, kas jis, bandė atrasti save, mąstė kas yra likimas. Inbokas visada mąsto apie likimą, bet jis nepasiduoda pagundai pasinerti į depresiją. Jis negali. Tauta jo rankose, jei jis bent sekundei pasiduos nevilčiai, tauta bus prarasta, jis bus bevertis, niekas. Valdovui didžiausia baimė yra būti niekuo. Jis nenori būti niekuo. Jis nenori būti bevertis, jis nenori pasiduoti silpnybėms.. Taigi jis vaikščiojo aplink.. Staiga pamatė medžio šakose skraidantį paukštį. “ Įdomu..” –mąstė jis – “ar paukščiai supranta, kas vyksta, ar jiem tai aplamai rūpi, ar jiem svarbiausia išlikti gyviems? Ar jie tiki likimu?”Tada Imbrokas atsiduso : “Nesąmonė.. Vėl skrajoju, nusiteikiu ne tiems dalykams..Paukščiai negali mąstyti, jie negali suprasti kas yra lemtis.. Jų lemtis, gyventi, skraidyti ir mirti..”

-         ValdoveValdove! Vėl prasidėjo! – Staiga įbėgęs tarnas maždaug tokio pat amžiaus kaip Aleksandras, kuriam beje, 35-eri metai nutraukė valdovo apmąstymus – Valdove, katik gavome žinių iš pietinės Ano dalies. Romo kaimas užpultas ir sudegintas, kariai žuvo. Priešai juda link Romino miesto. Kokie įsakymai?

-         Ar užsiminta kokio dydžio priešo kariuomenė?

-         Priešų apie tūkstantis, visi pėsti. – Tarnas perdaves žinias išbėgo..

    Pastaruoju metu, Aleksandra nebežino ką daryti. Kuo toliau, tuo labiau Ano šalis pralaimi vis daugiau mūšių, priešai skverbiasi artyn paties Ano miesto ir pilies. Valdovas pavargusiu žingsniu nuėjo į pilį ir sukvietė apie du tūkstančius karių.

-         Mielieji mano kariai, šios šalies gyventojai. – iškilmingai kreipėsi į juos. – Keliausime link Romino. Mūsų broliai miršta, mums nespėjus pajudinti nei piršto, mes privalome padėti, gelbėti savo tautą. Juk nenorime tapti vergais, belaisviais. Aš tikiu.. Aš tikiu, kad męs galime laimėti šį karą. Aš tikiu, kad mes galime padaryti viską. MES NESAME NIEKAS! PARODYKIM TIEMS LAUKINIAMS KAS MĘS.- Staiga pasigirsta nepasitenkinimo šūksnis, kariai pavargo, jie nenori keliauti.. Jie palaužti.. Gretos mažėja.- Žinau, jūs pavargot. Žinau, jum nusibodo karas, kartais, rodos lengviau būtų mirti ir atiduoti viską priešui. Bet aš jūsų klausiu: Ar jūs norite atiduoti šį nuostabų kraštą priešms? Ar jūs norite, kad jūsų vaikai taptu vergais, o moterys kekšėmis? Ar jūs to trokštat?! Gerai, mes galime sudėti ginklus, pasiduoti ir parodyti jiems, kad jie yra stipresni, atiduoti jiems viską. Aš pats su mielu nori dabar išeičiau pas priešą ir mirčiau. Bet aš skau ne! Aš sakau ne silpnybei ir aš kausiuosi, kad ir vienas, už tai, kad jūs būtumėt laisvi. Išvykstu dabar. – Aleksandras nulipo nuo pakylos ir išėjo laukan, sėdo ant žirgo ir išjojo.. Atsigręžė. Už jo jojo minia. Ne per didžiausia. Apie 500-is šimtus vyrų. Sutriuškinti priešams to užteks.. Bet jei taip tęsis ir toliau.. Inbokas praranda galią. Jis po truputį grimzda į neviltį...

 

  • 0

#2
mermeladas

mermeladas

    Skaitytojas (a)

  • Nariai
  • 246 Pranešimai:

Rašyk toliau, kadangi tai ką jau turi visai neblogai.

Ir nenaudok dvitaškių.


  • 0




Vartotojų skaito šią temą: 0

narių: 0, svečių: 0, slaptų narių: 0