Šiandien vartinėjau vieną rinkinį... Ties Miliauskaite sustojau:
„visos vaikystės baimės
visi siaubo sapnai
slogutis, vaiko vienatvė
kaltės jausmas
išbalęs veidas prietemoj
ir ilgesys (ko?)
kas išvaduos
išgelbės
nedrąsi mergytė
tebesislapsto
sielos užkaboriuos
varnalėšose, veidrodžiuos, vėjy
dagerotipuos
negaliu jos išvyti
kokios šaltos
kokios sulysę jos rankos
tavo delnuos, mylimas
bet ji nemoka nieko pasakyti“
Lietuvių poezija
Sukūrė
Evoliucija
, Geg 18 2009 22:13
Temoje atsakymų: 64
#62
Parašyta 07 rugpjūčio 2011 - 17:22
VAIKYSTĖ
Man miegančiam vienam kažkas suriko: – Kelkis!
Ir aš radau pavasarį su vėju vaikštant po namus.
Šiandien esu aš dar labiau išalkęs;
Laukai pavasariu jau dvelkia,
Bet tu nesikeli... Ir aš dainuot imu.
Mano siandienos poezija-ir vel Niliuno ''Buties erozija''.
Man miegančiam vienam kažkas suriko: – Kelkis!
Ir aš radau pavasarį su vėju vaikštant po namus.
Šiandien esu aš dar labiau išalkęs;
Laukai pavasariu jau dvelkia,
Bet tu nesikeli... Ir aš dainuot imu.
Mano siandienos poezija-ir vel Niliuno ''Buties erozija''.
Mes patys sprendžiame, kada mums skauda.
[Per Petterson]
[Per Petterson]
#63
Parašyta 01 rugpjūčio 2012 - 23:50
Negaliu pasakyt, kad domėčiausi poezija, bet šitas - vienas mėgstamiausių:
Justinas Marcinkevičius
Meilei
Reikės kažkuo tą tuštumą užpildyt,
Tą baisią tuštumą galvoj ir širdyje.
Ir mano rankos, kaip ir mano viltys,
Vėl šaukiasi į ją. Į ją.
Tiktai į ją.
Sudeginki mane. Pasmauk mane. Nunuodyk.
Tiktai paliesk mane. Tiktai paliesk. Paliesk.
Išvesk mane į aikštę ir prieš visus apnuogink,
Parodyk, koks aš menkas.
Tik būki prie šalies,
Kad tavo šviesoje aš augčiau tartum perlas
Aistringo vandenyno fantastiškam dugne,
Iškelk. Atidaryk mane. Tiktai neperleisk.
Neperleisk niekam.
Sunaikink mane,
Tik leiski bent akimirką nušvisti
Tuo, ką turiu, ir tuo, ko neturiu.
Kaip savo kūdikį mane išvystyk,
Pakėlusi nuo žemės rankų nešvarių.
Ir gali būt: suniekintas, pamintas,
Išliksiu gyvas, pilnas, kaip ir tu.
Aš noriu, aš galiu, aš būsiu tau paminklas,
Kad visados nešiotumeis mane kartu.
Justinas Marcinkevičius
Meilei
Reikės kažkuo tą tuštumą užpildyt,
Tą baisią tuštumą galvoj ir širdyje.
Ir mano rankos, kaip ir mano viltys,
Vėl šaukiasi į ją. Į ją.
Tiktai į ją.
Sudeginki mane. Pasmauk mane. Nunuodyk.
Tiktai paliesk mane. Tiktai paliesk. Paliesk.
Išvesk mane į aikštę ir prieš visus apnuogink,
Parodyk, koks aš menkas.
Tik būki prie šalies,
Kad tavo šviesoje aš augčiau tartum perlas
Aistringo vandenyno fantastiškam dugne,
Iškelk. Atidaryk mane. Tiktai neperleisk.
Neperleisk niekam.
Sunaikink mane,
Tik leiski bent akimirką nušvisti
Tuo, ką turiu, ir tuo, ko neturiu.
Kaip savo kūdikį mane išvystyk,
Pakėlusi nuo žemės rankų nešvarių.
Ir gali būt: suniekintas, pamintas,
Išliksiu gyvas, pilnas, kaip ir tu.
Aš noriu, aš galiu, aš būsiu tau paminklas,
Kad visados nešiotumeis mane kartu.
#64
Parašyta 01 gruodžio 2012 - 21:28
Nežinau, ar daug yra žinančių Balį Jakubauską, bet man patinka šis jo eilėraštis:
Už naivios vaikystės,
ten - už šoklių
šaltinių, prisiminimų
spyna užrūdijusi.
Tiesos nežinioj
nesibaigiantis takas.
Linksmas kasu
iš duobės smėlį -
žinoma, bus gili
po dangumi mėlynu.
Už naivios vaikystės,
ten - už šoklių
šaltinių, prisiminimų
spyna užrūdijusi.
Tiesos nežinioj
nesibaigiantis takas.
Linksmas kasu
iš duobės smėlį -
žinoma, bus gili
po dangumi mėlynu.
#65
Parašyta 01 gruodžio 2012 - 21:55
Man nuo poezijos neatsiejamas Radauskas:
DAINOS GIMIMAS
Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,
Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos,
Ir vėjas dangiškas į jos lapus atklysta,
Ir paukštis čiulbantis joj suka savo lizdą,
Ir skamba medyje melodija tyli,
O aš klausausi jos ir užrašau smėly,
Ir vamzdį paimu, ir groju, ir dainuoju
Su vėju ir paukščiu ir su medžiu baltuoju,
Ir ūžia debesys nežemiškos spalvos
Virš tos dainuojančios ir grojančios kalvos.
Ir K. Binkis
VĖJAVAIKIS
Pasikinkęs jauną vėją,
Vėtrą šaunią apkabinęs,
Leidžiuos per padangių plynes
Su pavasariu lenktyniais.
Gulbės — kelią!
Gervės — kelią!
Debesų keliu didžiuoju
Aš važiuoju!
Mano skraistė lengvo rūko
Plasta padangėj ištisus.
Mano vėtra kai padūko —
Išsislapstė žvaigždės visos,
Mėnuo nuo dangaus paspruko.
Kas man vėtrą paviliotų?
Kas man vėją pažabotų
Debesų keliu didžiuoju, —
Tik aš vienas tevažiuoju ...
Lik, pavasari, tarp pievų! —
Gaudyk savo varles, sliekus ...
Paukštės ilstančios, — sudievu!
Aš pralenkiu ir palieku ...
UTOS. Rugiagėlės
Vien tik mėlyna akyse.
Žemėj, ore ir danguj
Daugiau nieko nebmatysi —
Vien tik mėlyna akyse...
Užsimerksi, pamąstysi,
Nusijuoksi, o paskui —
Vien tik mėlyna akyse
Žemėj, ore ir danguj...
DAINOS GIMIMAS
Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,
Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos,
Ir vėjas dangiškas į jos lapus atklysta,
Ir paukštis čiulbantis joj suka savo lizdą,
Ir skamba medyje melodija tyli,
O aš klausausi jos ir užrašau smėly,
Ir vamzdį paimu, ir groju, ir dainuoju
Su vėju ir paukščiu ir su medžiu baltuoju,
Ir ūžia debesys nežemiškos spalvos
Virš tos dainuojančios ir grojančios kalvos.
Ir K. Binkis
VĖJAVAIKIS
Pasikinkęs jauną vėją,
Vėtrą šaunią apkabinęs,
Leidžiuos per padangių plynes
Su pavasariu lenktyniais.
Gulbės — kelią!
Gervės — kelią!
Debesų keliu didžiuoju
Aš važiuoju!
Mano skraistė lengvo rūko
Plasta padangėj ištisus.
Mano vėtra kai padūko —
Išsislapstė žvaigždės visos,
Mėnuo nuo dangaus paspruko.
Kas man vėtrą paviliotų?
Kas man vėją pažabotų
Debesų keliu didžiuoju, —
Tik aš vienas tevažiuoju ...
Lik, pavasari, tarp pievų! —
Gaudyk savo varles, sliekus ...
Paukštės ilstančios, — sudievu!
Aš pralenkiu ir palieku ...
UTOS. Rugiagėlės
Vien tik mėlyna akyse.
Žemėj, ore ir danguj
Daugiau nieko nebmatysi —
Vien tik mėlyna akyse...
Užsimerksi, pamąstysi,
Nusijuoksi, o paskui —
Vien tik mėlyna akyse
Žemėj, ore ir danguj...
Happiness is only a matter of perspective. Nothing more.
Vartotojų skaito šią temą: 0
narių: 0, svečių: 0, slaptų narių: 0