Skaičiau Mann‘o „Daktaras Faustas: vokiečių kompozitoriaus A. Lėverkiūno gyvenimas papasakotas jo draugo“. Įspūdžiai tokie, kad senokai jau neskaičiau tokio solidaus kūrinio ir kad buvo įdomiau nei tikėjausi, nes kažkaip įsivaizdavau, kad Mann‘as nuobodus rašytojas, nors gal taip ir yra, gal tik Faustas kaip vėlyvas jo darbas išskirtinis.
Grįžtant prie knygos, tai ji labai daugiasluoksnė, kaip aš sakau svogūninė. Visų pirma muzika – tokios muzikinės knygos ko gero išvis nesu skaičiusi. Čia klasikinei muzikai, kompozitoriams, net kūriniams su visais c-mol ir a-dur skiriama daug dėmesio. Ir jei kalba eina apie kultūrą ir apie meną, tai viskas dažniausiai sueina į muziką, kuri kartu ir demoniškumo ir dieviškumo apraiška.
Kita - Lėverkiūno likimas kaip paralelė fašistinei Vokietijai. Knygoje vis įterpiama aktualijų iš biografo, t.y. to draugo Ceitblomo rašančio biografiją laikmečio – Antrojo pasaulinio (pats Adrianas dar iki karo mirė). Tai va čia protingesni žmonės gali atrasti tų panašumų, bet man tai neiškilo į pirmą planą ir tie Ceitblomo intarpai dažniausiai skyrių pradžioje ne tik apie karą, bet ir kaip jam dreba rankos ar kad skyrius gavosi per ilgas ir pan., man suveikė kaip koks Brechto atsiribojimo metodas, neleidžiantis visiškai pasinerti į pasakojamą istoriją.
Knygos pavadinimas jau aiški aliuzija į Goethe‘s išgarsintąjį Faustą, tačiau Mann‘o knyga, panašumą su Goeth‘es turi nebent per viduramžišką gotikinę Lėverkiūną lydinčią aplinką ir aišku sandorį su velniu dėl ko ir Faustas, nors to tokio tradicinio sandėrio ir nėra, nes susidaro įspūdis tarsi viskas jau seniai ir iš anksto nulemta. O šiaip bendrumų nėra daug, dažniau kritikai jų randa su rusų lit. ypač Dostojevskiu. (esu skaičiusi visai įtikinamą Lėverkiūno ir Stavrogino iš Demonų sugretinimą).
Taigi įdomiausia man knygoje buvo Adriano asmenybė, jo vienišumas, genialumas bei jį lydinti liga, be ko atrodytų nebūtų kūrybos, ir demoniškas likimas. Adriano santykiai su žmonėmis itin komplikuoti, ypač meilės reikalai, čia jau ir pats velnias jam praneša apie būtinąjį meilės išsižadėjimą. Adrianas su tuo kaip ir nesitaiksto, tačiau bet kokie jo jausmų atskleidimai baigiasi tragiškai tarsi patvirtinant sandorio esamumą.
Apie filosofinę, religinę-teologinę knygos pusę jau nė nerašau, nes čia įvairioms interpretacijoms ir pamąstymams vietos sočiai. O kas tingėjote skaityti visą šią mano rašliavą, tai čia tokie knygos tag‘ai: muzika, fašistinė Vokietija, faustiškumas, genialumas-liga, asmenybės tragizmas, mistika, teologija – demonologija, A. Lėverkiūnas kaip F. Nyčė.