Knyga, dėl kurios aš pradėjau daugiau skaityti

O aš pradėjau nuo ,,Senovės Graikijos legendos ir mitai". Įtraukė, patiko, buvo įdomu.

Haris Poteris.. Skaičiau priverstinai, sesers spiriama. O nuo tada tai ojojoj

atsimenu buvau kazkur desimties kai man mama parnese knyga is knygyno, ji vadinosi "tegul baltieji lokiai soka" , nepasakyciau kad ji buvo labai gera, bet man ji kazkaip suzadino knygu alki, taigi skaitau iki dabar, nors ne taip daznai kaip noreciau, tiesiog truksta laiko

Galbūt nuo dviejų, tai Vinco Mykolaičio - Putino "Altorių šešėlis" ir Fiodoro Dostajevskio "Broliai Karamazovai" .

Apskritai į knygas įnikau nuo Hario Poterio (et, nieko stebuklingo), tai lig šiol šios knygos vienos mano mylimiausių.

Su rimtesne literatūra pradėjau pažintį po to, kai perskaičiau "Doriano Grėjaus portretą".

11 klasėj kai perėjau į gimnaziją mokytis, gavau postūmį stengtis ir skaityt privalomą literatūrą ir tikriausiai lūžis buvo tada kai perskaičiau Getės "Faustą". Kad ir netradicinė, nes eiliuota, bet labai patiko. Skaitydavau ir 5, 6 klasėj, bet mažai ir dažniausiai iliustruotą didžiąją klasiką. Baigus vidurinę, malonumas skaitant knygas neišnyko ir kažin ar kada išnyks, čia labai keistas reiškinys. jei jau yra per daugel metų sužavėjusios ar sukrėtusios knygos, tu maždaug žinai kaip tai vyksta ir esi patyręs, tai ištrintų tik visiškas atminties praradimas ar dar kas nors. Nežinau.

Nors jau rašiau, bet visgi, dar prisiminiau, kad vaikystėje buvo Ž.Vernas. O didelę įtaką padarė literatūros mokytoja, kuri skatino skaityti, mokėjo sudominti, ragino neskaityti popso, užkėlė aukštai tuomet kartelę.

Dabar skaityti labiau pradėjau dėl knygos „Svetimas“

Jo, "Svetimas" tikrai įtakoja. Keisčiausia, kad iš 100, 2 ar 3% procentai vistiek išsisuka ir lieka nepaveikti šio nuostabaus kūrinio

Tikriausiai todėl, kad įsitikinę, kad ten bus vien tik nesuprantama, paini ir sudėtinga rašliava. Tai bijo skaityt.

tikriausiai.

Arba perskaitę nesupranta kas, kaip ir kodėl įvyko. Arba tiesiog neįvertina. Aš pati neperseniausiai perskaičiau "Svetimą" ir tai buvo tikrai... įsimintinas kūrinys.

Pati daugiau pradėjau skaityti kokioj 9 klasėj po E. Bronte "Vėtrų kalno". Čia buvo mano "lūžis'', nes iki to laiko knygų, švelniai tariant, nemėgau, skaičiau tėvų bei mokytojų verčiama, todėl pasimėgauti galimybės neturėjau vien iš įgimto užsisprimo. Bet, kadangi "Vėtrų kalną" skaičiau iš nuobodulio savo noru ir patyriau džiaugsmą skaitydama, supratau, kad knygos gali būti puikus laisvalaikio praleidimo būdas. Nuo tada skaičiau daugiau, bet labai daug pradėjau skaityti pasiekusi Dostojevskį

Jo, "Svetimas" tikrai įtakoja. Keisčiausia, kad iš 100, 2 ar 3% procentai vistiek išsisuka ir lieka nepaveikti šio nuostabaus kūrinio

Na netoks ir nuostabus tas Svetimas,man atrodo.Aš išvis net nesupratau jo kol Laimingos mirties nebuvau skaicius |(
Siaip Kamiu man dievas beveik ('sizifo mitas', 'krytis') , bet Svetimas atrodo pervertintas

Manęs jokia knyga nepastūmėjo daugiau skaityti, nuo pat vaikystės esu mėgėja skaityti.
Jau nuo pat mažų dienų daug skaitau.Man patinka knygos, jos turi išliekamąją vertę.

Jau kelias dienas bandau prisimint, nuo ko čia pradėjau daug skaityt. Ir nieko. Atsimenu, kai mama pirmą kartą nuvedė į biblioteką, nuo tada ir skaitau daug. O ką aš ten skaičiau... Nemažai atsimenu knygų, bet kuri buvo TA? Gal nebuvo Bet tai tas įvyko gal 5oj klasėj, o iki to, tai namuose visas knygas iš eilės skaičiau, vaikiškas daugiausiai, bet būdavo bandymų ir ką iš kitos lentynos paimt. Nekaip, aišku, jie baigdavosi - ką tu ten, pradinukas, suprasi

Turbūt po A. Schopenhauer knygos nusprendžiau, kad vėl reikėtų pradėti skaityti.

nuo narnijos kronikos (buten nuo mago suneno) tai buvo 3 kl ikitol nekenciau knygu

Mane į knygų pasaulį įstūmė "Plėšikas Hocenplocas". Močiutė nupirko vietoj saldainių. Kad ir kaip piktinausi, visgi perskaičiau per dieną. Po to ir antrą, ir trečią dalis...Nuostabios knygos vaikams.

Galima sakyti, kad nuo pačios pirmos kurią perskaičiau pradėjau daug skaityti. Vos tik išmokau skaityti griebiausi primiausiai "Lobių salos" iš didžiosios klasikos ar kaip ten, tiksliai nepamenu. Su daug paveikslėlių, vėliau ėmiausi vis rimtesnių knygų, bet prie tokio žanro nebegrįžau, nes ši knyga pastūmėjo ieškotis to, kas tiktų man ir patiktų. bendrai paėmus, visgi gal ši knyga ir buvo pastūmėjusi mane daugiau skaityti

Hermano Hesės "Stiklo karoliukų žaidimas". O vėliau jau buvo viskas, kas įmanoma gauti iš Hesės ir ne tik.

manau, iš tikrųjų visos knygos gali būti tokiai "akstinais" skaityti. tiesiog reikia, kad būtent ta knyga atsidurtų tavo rankose būtent tuo metu, kai labiausiai reikia. tada iš jos galima pasisemti visko, ko trūksta