Kūrinėlis :)

Jungtinių Amerikos valstijų rytuose giliai po žeme buvo vieta, kur, kaip manė ponas Rumsas, yra labai daug akmens anglių. Jis ir pasiuntė ten nemažą būrį angliakasių, pažadėjęs už tai sumokėti nemažą sumelę pinigų.
Maždaug toje vietoje, į kurią bandė prasikasti angliakasiai, buvo požeminė gyvenvietė – Karabora. Ponas Rumsas neklydo – ten tikrai yra akmens anglių, bet Kakaboros gyventojams nei jos, nei žmonės nė kiek nerūpėjo. Beje, Karaboros gyventojai net nežinojo, kad egzistuoja tokie padarai kaip žmonės.
Karabora – tai be galo didelis ir gražus urvas, kuriame pilna stalaktitų ir stalagmitų. Dešiniuoju Karaboros pakraščiu teka požeminė upė. Karaboros centre – įrenginys, gaminantis deguonį. Niekas neprisimena, kada ir kas jį sukūrė ir čia padėjo. Niekam tai ir nerūpėjo. Karaboros gyventojams buvo svarbiausia, kad būtų kuo kvėpuoti. Deja, įrenginys naudojamas minimaliai. Juk prietaisas kada nors gali ir nebeveikti.
Karaboroje gyvena į žmones panašūs padarai – karaborimai ir nykštukai. Nykštukai yra maži, stambūs ir barzdoti. Ant rankų ir ant kojų jie turi po septynis pirštus. Nykštukai yra labai ištvermingi, bet ir miegaliai – pusę paros pramiega, taigi, pusę gyvenimo.
Karaborimai taip pat yra maži (bent jau palyginus su žmonėm), bet už nykštukus aukštesni. Jų plaukai yra aukso, o veidas – sidabro spalvos. Jų akys rudos, beveik aukso spalvos. Ant rankų jie turi po šešis pirštus, ant kojų – po septynis. Karaborimai yra stiprūs, raumeningi. Pagal žmones jie ištvermingi, bet pagal nykštukus – nevisai.
Karaborimai ir nykštukai maitinasi Karaboroje gyvenančiais žinduoliais trikais. Trikai yra maždaug keturiasdešimties centimetrų dydžio, dažniausiai rudi, o kartais ir juodi žvėreliai. Minta kirmėlėm ir vabzdžiais, jų kalba yra panaši į kačių (na, kažkas panašaus į „viau“). Trikai yra greiti ir vikrūs, todėl karaborimams ir nykštukams ne taip lengva juos pagauti. Gerai, kad trikų Karaboroje yra tiek daug. Didesnė tikimybė, kad nykštukai ir karaborimai bus pavalgę. Na, jeigu jiems niekaip nepavyksta greitai sugauti nors vieno triko, tenka pasitenkinti kirmėlėm ir vabzdžiais.


Jaunas, pagal išvaizdą niekuo neišsiskiriantis iš kitų karaborimas vardu Erlis, stovėjo Karaboros centre ir žavėjosi įrenginiu, gaminančiu orą. Visiems karaborimams, išskyrus Erlį, tyrinėjimai buvo tuščias užsiėmimas, neduodantis jokios naudos. Jie niekuo nesidomėjo ir Erliui tai atrodė labai keista.
-Nuostabus prietaisas, - šnibždėjo jaunuolis. - Tas, kuris tai sukūrė yra vertas didžiausios pagarbos. Įdomu, kaip šis daiktas veikia?
Erlis žiūrinėjo prietaisą ir bandė jį ištirti.
-Ei tu, nešdinkis! - sušuko karaborimas, saugantis nuostabųjį įrenginį.
Ką gi, Erliui teko paklusti. Jaunuolis nupėdino į šalį. „Ką dabar galėčiau nuveikti? - galvojo jis. - Tama dabar užsiėmusi, o Muzas vis dar miega. Negaliu jų trukdyti. Gal nueiti pašniukštinėti kur nors prie Karaboros ribų? Galbūt rasiu ką nors įdomaus? “
Neskubėdamas Erlis ėjo urvais per Karaborą. Aplinkui esantys karaborimai užjaučiamai žiūrėjo į jaunuolį. Turbūt galvojo: „Kas gi apsėdo tą vaikį? Kodėl jis gaišta laiką tokiems beprasmiams užsiėmimams? “ Erliui nė kiek nerūpėjo aplinkinių nuomonė. „Man labiau patinka nykštukai, nei karaborimai, - galvojo jaunuolis. - Jie labiau viskuo domisi. “
Erlis priėjo Karaboros pakraštį, vietą, kurioje jis tik kelis kartus yra buvęs (ir tai jau seniai). Jaunuolis pajuto keistą norą viską ištirti (tokį jausmą jis dažnai patirdavo). Erlis, apie nieką daugiau negalvodamas, išskyrus tyrinėjimus, apžiūrinėjo vietą, kurioje atsidūrė. Be galo laimingas bėgiojo aplinkui, įdomesnius urvo iškyšulius apčiupinėjo, apuostė ir net aplaižė. Ir staiga išgirdo kažkokius garsus. Erlis įsiklausė.
-Atrodo, kad kažkas kalbėtųsi, - nusprendė jis. - Bet į karaborimų kalbą nepanašu.
Erlis lėtai tipeno balsų link. Jo maža širdelė daužėsi lyg pašėlus. Jaunuolį apėmė tokia baimė, kokios dar niekada nebuvo jautęs. Ir tada jis pamatė. Pamatė padarus, kurie leido tuos garsus. Padarai buvo labai dideli, panašūs į karaborimus. Nuo karaborimų skyrėsi tuo, kad jų plaukai nebuvo auksiniai, o veidas – sidabro spalvos. Vienų plaukai buvo juodi, kitų – rudi, o dar kitų – gelsvi. Jų kūno spalva buvo rusva, kuo labai nusistebėjo Erlis. Prišliaužęs dar arčiau jis pamatė, be galo keistą dalyką – ant rankų jie turėjo tik po penkis pirštus!
-Koks nuostabus atradimas, - sušnibždėjo Erlis. - Kažin, ką jie ten veikia. Atrodo, lyg dirbtų. O ne! - Erlis pasibaisėjo. - Negali būti. Juk jie griauna Karaborą, - jaunuolis labai stengėsi garsiai nekalbėti, kad neišgirstų keistieji griovėjai.


Giliai po žeme, Karaboros pakrašty, vyko sunkus angliakasių darbas. Pats jauniausias angliakasys Džordžas negailėdamas jėgų dirbo.
-Ne taip smarkiai, stipruoli! - sušuko Karlas, linksmiausias angliakasys galbūt net visame pasaulyje. - Kitaip rytoj gulėsi ištiesęs kojas, negalėdamas pajudėti.
Džordžas kiek atsipalaidavo ir nusivalė prakaitą.
-Kaip aš pasiilgau gryno oro, - pasakė jis.
-Dažnai jo pasiilgsi. Tokia jau mūsų, angliakasių, lemtis.
-Gavęs pinigus, daugiau niekada nebesileisiu po žeme, - tvirtai pasakė jaunuolis.
-Hm, pinigai... Nemažai pažadėjo ponas Rumsas.
-Nemažai. Nors... Mane kamuoja kažkokia negera nuojauta.
-Galbūt persidirbai?
-Nežinau. Bet manau, kad nutiks kažkas blogo.
-Nepasiduok blogoms mintims. Iš tavo liesumo matau, kad gyvenimas tau pagailėjo malonumų. Galbūt todėl ir įsivaizduoji, kad nutiks kažkas blogo. Pralinksmėk, Džordžai, negaliu normaliai dirbti, kai visi aplinkui tokie niūrūs.
-Tokia jau angliakasių lemtis, - nusijuokė Džordžas. - Sunkus darbas mus priverčia būti tokiais niūriais.
Karlas linksmai nusijuokė.
-Ko čia triukšmaujat?! - piktai suriko priėjęs angliakasys Čelsis. - Greit prie darbo ir nė mur mur.
Karlas ir Džordžas pakluso. Čelsis nuėjo.
-Kaip nekenčiu šito senio, - sumurmėjo Karlas. - Vaidina čia nežinia ką.
-Taip... - pritarė Džordžas ir staiga nustebęs išsižiojo.
-Kas yra? - nerūpestingai paklausė Karlas.
-Kažką pamačiau. Kažką, panašų į žmogų, bet mažesnį. To padaro veidas buvo sidabrinis, o plaukai – auksiniai.
-Turbūt persidirbai, - sumurmėjo Karlas.
Džordžas vis dar žvelgė į tą pusę, kur pamatė keistą padarą. Tik kai vėl išgirdo senojo Čelsio balsą, teko imtis darbo.


Erlis, pamatęs, kad vienas griovėjas pažvelgė į jį, pasislėpė. „Reikia pasakyti Tamai ir Muzui“- pagalvojo ir nuskuodė pas seserį ir draugą nykštuką.
Erlio sesuo Tama žiūrinėjo, kokių turi vaistų ir galvojo, kokius vaistus galėtų pabandyti sukurti (ji labai domėjosi gydymo menu; Erlis ir Tama buvo vos ne vieninteliai karaborimai, kurie domėjosi mokslu). Kai Erlis pasakė, kad nori jai kai ką parodyti, karaborimė nesiskųsdama sutiko nueiti.
Brolis ir sesuo pirmiausiai užsuko į savo draugo nykštuko Muzo urvelį. Kaip jie ir tikėjosi, mažasis storulis miegojo.
-Kelkis, miegaliau! - sušuko Erlis.
Muzas, piktai suniurnėjęs, pramerkė akis.
-Nejaugi negalima normaliai išsimiegoti? - paklausė jis.
-Ir taip daug miegi. Ateik, noriu kai ką parodyti! Kai ką neįprasto.
-Neįprasto? Tai ko iškart nepasakei? Ko mes laukiam? Pirmyn!
Trys draugai pradėjo lėkti. Kai jie jau buvo netoli vietos, Erlis sustojo.
-Dabar labai tyliai prislinkim, - sušnibždėjo jis.
Muzas ir Tama nieko neklausinėdami nusekė paskui Erlį.
-Ššš... Pasislėpkim čia, - sušnibždėjo jaunasis karaborimas.
Erlis pamatė, kad Muzas ir Tama dreba. Jis suprato, kad jie nieko nežinodami jaučiasi labai nejaukiai.
-Pažiūrėkit ten, - sušnibždėjo Erlis.
Muzas ir Tama pasisuko į tą pusę, kur rodė karaborimas ir tyliai aiktelėjo.
-Kas jie ir ką jie daro? - paklausė Tama.
-Jie griauna Karaborą, - sušnibždėjo Erlis. - O dėl klausimo kas jie... Nežinau... Jie panašūs į mus. Galbūt gyvena kažkur netoliese, o mes, neišeidami iš Karaboros, jų niekada nematėme.
-Siaubinga...
-Tai jau tikrai, - pritarė Muzas. - Reikia kažką daryti.
-Būtinai reikia, - sutiko Erlis. - Tik nežinau ką.
-Gal pasilikim čia ir juos stebėkim, - pasiūlė Tama.
-O kokia iš to nauda? - paklausė Muzas.
-Manau, kad reikia perprasti juos. Visi padarai yra skirtingi ir turi savo įpročius. Manau, kad reikia viską sužinoti apie šiuos griovėjus. Bet turime būti atsargūs, kad niekas mūsų nepastebėtų. Kai pakankamai apie juos sužinosime, nueisime pas vadus ir jiems viską papasakosime.
-O gal reiktų iškart nueiti pas vadus?
-Tai mūsų nuotykis, - Tamos akyse sužibo kibirkštėlės. - Noriu, kad mes pirmieji viską išsiaiškintume.
Abu jaunuoliai – nykštukas ir karaborimas – nustebę žiūrėjo į karaborimę. Tada atsiduso ir sutiko.


Džordžas ir Karlas pažvelgė į Rikį, labai liesą ir išvargusį angliakasį. Prie jo stovėjo Čelsis ir prižiūrėjo, kad jis dirbtų.
-Čelsiui taip pat reikia dirbti, - pasakė Karlas. - Baisus vadovas atsirado.
Tada pasirodė tikrasis vadovas – Džeksonas.
-Kodėl ne savo darbo vietoje, Čelsi? - paklausė Džeksonas.
-Tik pažiūrėjau, kad tas nedykaduoniautų. Kuo toliau, tuo mažiau jis dirba.
-Aišku, bet aš juo pasirūpinsiu. Grįžk į savo darbo vietą. Pranešk, jei kas negerai.
Čelsis dar kažką sukuždėjo Džeksonui ir nuėjo.
-Oho! - šūktelėjo Džordžas. - O aš maniau, kad Karlas su Čelsiu labai geri draugai.
-Taip ir yra, - pasakė Karlas. - Bet Džeksonas supranta, kad ir Čelsis negali daryti ko panorėjęs. Be to, jei aš arba tu dabar nebūtumėm savo vietose, mums daug labiau kliūtų nei Čelsiui.
-Ir ko tas Džeksonas susidėjo su tokiu senu bambekliu kaip Čelsis?
-Nežinau. Nors man tai ir nerūpi. Dabar dažniau galvoju apie tą vyruką... Rikį. Jam sunkiai sekasi. Jis, kaip ir tu, naujokas.
Džordžas pažvelgė į Rikį. Gležnu jo kūnu varvėjo prakaitas, vyras dirbo darydamas dideles pauzes.
-Iš tiesų graudus vaizdelis, - sumurmėjo jaunuolis. - O kas ten?! Vėl tas pats veidas! Ir ne vienas. Jų trys! Trys kažkokie keisti padarai!
Džordžas apsižvalgė. Aplinkui buvo tik dirbantys angliakasiai. Jaunuolis visas virpėjo. Susimąstė: „Eiti ten, ar ne? “ Džordžas užsimerkė. Jį kamavo smalsumas. Jaunuoliui buvo be galo įdomu, kas per padarai galėtų ten būti. „Jei išeisiu, gali būti blogai“- pagalvojo. Bet vis dėlto smalsumas paėmė viršų.
-Nesijaudink dėl manęs, - pasakė Karlui ir nubėgo.


Trijulė pamatė paskui juos atbėgantį griovėją ir nieko nelaukę pasileido bėgti. Skuodė negailėdami jėgų. Juos apėmė didžiulė baimė ir kaip tik ji padėjo jiems lėkti didžiuliu greičiu. Bet ir griovėjas neatsiliko. Išdegusiomis akimis įbėgo į gyvenamąsias vietas.
-Gelbėkit! - sušuko Erlis.
Netoliese buvę nykštukai ir karaborimai greit sujudo. Kadangi jų buvo daug, nesunkiai sugavo šį didžiulį padarą. Karaboros gyventojai laikė jį stipriai prispaudę.
-Kas jis toks? - paklausė vienas nykštukas. - Iš kur atsirado šita pabaisa?
- Turbūt gyvena kažkur netoliese, - skubiai pasakė Erlis. - Jų yra ir daugiau... Karaboros pakrašty... - jaunuoliui buvo sunku atgauti kvapą. - Ten pilna tokių griovėjų...
-Griovėjų? - paklausė nykštukas. - Kodėl juos pavadinai griovėjais? Tikiuosi, ne rimtai kažką griauna.
-Pavadinau taip, nes jie griauna Karaborą. Pradeda nuo štai to krašto, - parodė į tą pusę iš kurios atbėgo.
-O, kaip būtų gerai, jeigu tai būtų tik pokštas.
-Tai ne pokštas. Patikėkit, - Erlis pasakė šiuos žodžius šiaip sau. Jis ir taip matė, kad juo tiki.
-Veskime jį pas vadus, - nusprendė nykštukas.
Keli patys galingiausi nykštukai, stipriai laikydami griovėją, vedė jį. Iš paskos ėjo būrys karaborimų ir dar keletas nykštukų. Trijulė pėdino gale.

Būrys priėjo prie vadų urvo. Belaisvis buvo ramus (galingieji nykštukai jį laikė stipriai suspaudę), bet iš jo veido išraiškos buvo matyti, kad jis bijo.
-Griovėjas dreba, - ištarė Muzas. - Atrodo toks stiprus, bet...
Nykštukas nepabaigė frazės nesurasdamas tinkamų žodžių. Įsivyravo trumpa tyla. Ją pertraukė Tama:
-Jis atsidūrė jam nepažįstamoje aplinkoje. Jo vietoje aš taip pat bijočiau. O kodėl mes stovime?
-Mačiau, kad vienas karaborimas nuėjo į urvą, - pasakė Erlis. - Kažkas juk turi pranešti, kas ateis pas vadus ir kokiu tikslu.
Trijulė vėl pasižiūrėjo į belaisvį. Tas stebėdamasis dairėsi aplinkui. Galiausiai jo žvilsnis užkliuvo už nepaprastai gražių stalaktitų ir stalagmitų, kuriais labai gyrėsi nykštukų vadas Kurzakas. Griovėjo veidas akimirką buvo pilnas susižavėjimo. Greitai jis turbūt prisiminė, kokioje padėtyje yra, ir nulenkė galvą. Labai neaiškiai trijulė pamatė graudulį keliantį kankinio veidą.
Grįžo karaborimas, nuėjęs į vadų urvą. Jis pasakė, kad visi gali įeiti. Būrys žingsniavo vidun. Netrukus visi atsidūrė nepaprasto grožio urve. Trijulė dar niekada nėra jame buvus. Draugai stebėdami žvalgėsi aplinkui.
-Judinkis! - sušuko vienas nykštukas.
Trijulė vos spėjo pamatyti griovėjo susižavėjusį žvilsnį, kurį nutraukė nykštukas, liepęs jam eiti toliau. Trys draugai ėjo žvalgydamiesi aplinkui, nors jų širdys troško pasilikti čia ir apžiūrėti viską atidžiau. Tikriausiai to norėjo ir belaisvis, nors ir kaip blogai jautėsi nepažįstamoje apinkoje.
Būrys beveik priėjo urvo galą, kai tūrėjo sustoti. Tiesiai priešais juos stovėjo nykštukas ir karaborimas. Jie ir buvo vadai. Nykštukas buvo žemas ir storas, kaip ir kiti jo rasės atstovai. Nuo saviškių jis skyrėsi tik savo be galo ilga barzda, beveik siekiančia žemę. Dar nė vienam nykštukui nebuvo pavykę tokios užsiauginti. Nykštukai manė, kad kuo ilgesnę turi barzdą, tuo didesnės pagarbos esi vertas.
Šalia jo stovintis karaborimas nuo savo tautiečių skyrėsi tuo, kad atrodė tvirtesnis ir valdingesnis už kitus. Visi karaborimai jį gerbė, laikė labai išmintingu. „Gaila, kad jis toks negražus“- ne kartą buvo pasakiusi ne viena karamorimė. Karaborimų vadas Endas tikrai negalėjo pasigirti gražia išvaizda. Jo tautiečiai suprato, kad protas yra svarbiau už grožį, bet jų akys sunkiai galėjo priprasti prie vado išvaizdos.
Tolimiausiame urvo kampe sėdėjo nepaprasto grožio karaborimė – Endo žmona Tenada. Ji buvo ne tik gražuolė, bet ir labai protinga, kaip ir jo vyras.
Vadai – Kurzakas ir Endas – pasisveikino su atvykėliais. Būrio nariai (aišku, išskyrus belaisvį) vienu metu manieringai nusilenkė.
-Kur tie trys jaunuoliai? - paklausė Endas.
Trijulė žengė keletą žingsnių į priekį.
-Papasakokit viską nuo pradžių, kas atsitiko, - paprašė jų karaborimų vadas.
Tada Erlis pradėjo pasakoti apie tai, kaip nuėjo patyrinėti Karaboros pakraščio, apie griovėjų aptikimą, grįžimą pas seserį ir draugą, antrą nuėjimą prie griovėjų ir bėgimą. Vadai pasakojimą išklausė tyliai, nepertraukinėdami.
-Taaaip, - nutęsė Endas. - Taigi mūsų krašte yra įsibrovėlių... Negerai... Ir dar jie viską aplinkui griauna. Bet aš manau, kad vis dėlto reikia patikrinti. Mirai!
Iš būrio į priekį žengė karaborimas Miras.
-Tegu su juo nueina ir koks nors mano nykštukas, - pratarė Kurzakas. - Pavyzdžiui... - vadas peržvelgė, kas yra būryje. - Tutumas.
Vienas nykštukas žengė į priekį.
-Jus abu nueikit patikrinti tą vietą, - įsakė Kurzakas. - Kur tiksliai ji yra?
Erlis aiškiai nupasakojo kelią. Miras ir Tutumas iškart išėjo vykdyti įsakymo.
-Išveskit į priekį belaisvį! - įsakė Endas.
Nykštukai pastūmė priekin griovėją. Tas nesipriešindamas žengė kelis žingsnius. Karaborimų vadas Endas atidžiai apžiūrėjo belaisvį.
-Įdomus padaras, - sumurmėjo jis. - Ar supranti mūsų kalbą?
Griovėjas nereagavo.
-Tikriausiai nesupranta. Hmm. Kaip norėčiau su juo susikalbėti. Bet nežinau kaip. Na, čia tai bent mįslė.
Tada netikėtai belaisvis kažką pasakė nesuprantama kalba.
-Taip, mes nesusišnekėsim, - Endas atrodė nuliūdęs.
Staiga į urvą įbėgo Miras ir Tutumas.
-Tai tiesa! - sušuko Tutumas. - Ten pilna griovėjų! Jie su kažkokiais nematytais įrankiais niokoja mūsų žemę. Ją lyg ir kasa ir pasiima sau.
-Tai pasibaisėtina! - sušuko Kurzakas. - Reikia juos išvyti!
-Tai mes dar turėsim apsvarsyti, - pasakė Endas. - bet dabar mes turime nuspręsti, ką daryti su belaisviu.
-Gal pakarkim?
-Ne! - sušuko Tama. - Gal jis nėra toks blogas. Gal jį privertė naikinti mūsų žemę? Mes juk nieko tikro nežinom.
-Aš ir negalvojau apie nužudymą, - ramiai pasakė Endas. - Tai buvo tik Kurzako nuomonė. O nusprendis bus mūsų abiejų nuomonių kompromisas. Taip pat patarti mums gali bet kas, esantis šiame urve. Aš nenoriu daryti skubotų sprendimų. Siūlau uždaryti belaisvį kokiame nors urve, kol nuspręsime ką toliau su juo daryti.
-Žinai, Endai, aš su tavimi sutinku, - pasakė Kurzakas.
Tada vadai pasakė būriui, į kurį urvą nevesti belaisvį, kaip jį maitinti ir kokią sargybą pastatyti.
-Žinot draugai, aš visai norėčiau pavalgyt, - pasakė Muzas.
Ir trijulė nuėjo į vietą, kurioje būna numesta atliekamų trikų. O kadangi šių skanių žvėrelių nebuvo, trims draugams teko eiti į medžioklę.


„Ir kuriam galui jis ten nubėgo? - svarstė Karlas. - Pasivaideno kažkokios būtybės ir būtinai turėjo lėkti nežinia kur. Kas bus, kai Džeksonas jo neras? Kai vaikis grįš, jo lauks tik nemalonumai. Ai, negerai, negerai... Kodėl taip greit prie jo prisirišau? Man patiko tas vaikis, nors ir nemėgstantis juokų. O gal jis nebegrįš? Kur jis galėjo nubėgti? Gal kur nors nubėgo ir pasiklydo? Juk urvai gali būti susipainioję. Gal jis ieškojo tų įsivaizduojamų būtybių, niekaip jų nerado ir nubėgo nežinia kur visai negalvodamas kur bėga ir kaip grįš? O jeigu jam atsitiko kokia nors nelaimė ir jis nebegali sugrįšti? Gal jam reikia pagalbos? Gal man jo paieškoti? Bet kaip aš jį rasiu? Galiu ir pats pasiklysti... O gal man užeit už tos uolos ir pasidairyt? Juk turiu kažką daryti... “
Aplinkui visi dirbo, tik Karlas mąstė, visiškai pamiršęs darbą. Angliakasys Rikis, pamatęs, kad Karlas nedirba, metė įrankius ir priėjo prie jo.
-Kur tavo jaunasis draugas? - paklausė Rikis.
Karlas pabudo iš apmąstymų. Akimirką pabandė susigaudyti, kas čia jam ką pasakė. Ir tik kai Rikis pakartojo klausimą, Karlas atsidusęs atsakė:
-O, kad žinočiau. Kažką pamatė, tada nubėgo ten kažkur ir jau nežinia kiek laiko negrįžta... Man reikia jį rasti, - šį sakinį vyras pasakė visiškai nekreipdamas dėmesio į šalia jo stovintį angliakasį.
Karlas nuėjo link tos vietos, kur nubėgo Džordžas. Rikis jį nusekė. Karlas užlindo už uolos. Tada apsidairė ir šalia savęs pamatė Rikį.
-Ką čia darai? - paklausė.
-Tą patį, ką ir tu. Ieškau Džordžo.
-Bet jeigu Džeksonas sužinos, kad nedirbai, tau bus riesta.
-Ir tau taip pat. Be to, aš mesiu angliakasystę. Fizinis darbas man visai netinka.
-Pastebėjau...
Karlas apsidairė. Urvas išsišakojo į du tunelius.
-O ne... Kur dabar sukti? - susimąstė Karlas.
-Man nuojauta kužda, kad reikia sukti į kairįjį tunelį.
-Tikiuosi, kad tavo nuojauta geresnė nei sugebėjimas dirbti fizinį darbą. Eime ten.
-Na, nuojauta retai kada mane apvilia... - sumurmėjo Rikis ir pasuko kairėn.
Angliakasiai atsargiai žingsniavo urvu, kuris buvo apšviestas nepaprastai keistomis lempomis.
-Panašu į lempas, - sušnibždėjo Rikis. - Bet jos kažkokios...
-Jos spalvotos. Vaivorykštės spalvų. Kažin, kas jas čia įstatė?
Draugams pasidarė nejauku. Jie neįsivaizdavo, kas per būtybės čia gyvena. Kai angliakasiai paėjėjo toliau, pamatė piešinius ant urvo sienų.
-Kažin, ar ne urvinių žmonių darbas? - svarstė Rikis. - Nors nelabai panašu... Piešiniai kažkokie keisti... Kas čia per būtybės nupieštos? Nesuprantu...
Karlas, paprastai nenustodamas plepėti, tylėjo. Rikis žiūrinėjo piešinius.
-Supratau, - pasakė jis. - Tai dviejų skirtingų rasių žmonės ar kažkokie padarai. Vieni stori ir su barzdomis, o kiti liekni.
-Panašu į pasakų nykštukus, - metęs žvilgsnį į vieną piešinį leptelėjo Karlas. - Kažin, o čia kartais nebuvo atėję vaikų? - nusijuokė angliakasys.
-Man jau ir taip šiurpu, o tu dar su savo kraupiu juoku gąsdini.
-Ak, atleisk. Greičiau einam, kitaip išprotėsim. O gal mes jau išprotėjom? Nesvarbu. Reikia surasti Džordžą ir mauti iš čia. Viskas. Aš taip pat nebebūsiu angliakasiu. Šiuo metu mano svajonė yra ervūs laukai, skaisti saulė ir švelnus vėjelis.
Ir štai pagaliau tunelis baigėsi. Angliakasiai įžengė į nepaprastai platų urvą.
-Kas čia dabar? - apstulbo Karlas.
Draugai išpūtę akis žiūrėjo į priekį. Jie niekaip negalėjo atsipeikėti. Stovėjo nejudėdami ir spoksojo. Jie net nepajuto, kaip juos kažkas sučiupo. Angliakasiai suprato, kas dedasi tik tada, kai pasijuto nešami.
-Karlai, juk tai gyvenvietė! - sušuko Rikis, nekreipdamas dėmesio į tai, kad yra nežamas mažyčių padarėlių. - Pažeminė gyvenvietė! O kas čia mus neša? Supratau! Tai padarai, nupiešti piešiniuose ant urvų!
Tada vienas jį nešęs nykšukas smogė „rėksniui“ per galvą. Rikis prarado sąmonę. Tuo metu Karlas visai nekreipė dėmesio į draugą. Jis tik muistėsi, bandydamas ištrūkti. Bet kai suprato, kad tai neįmanoma, nurimo.
Karlas ir Rikis buvo įnešti į urvą, kuriame kalėjo Džordžas.
-O ne... - sumurmėjo jaunuolis. - Ir jūs įkliuvot. O kas Rikiui? Ar jam viskas gerai?
-Manau, jis tik prarado sąmonę, - dar nevisai susigaudydamas pasakė Karlas. - Neprisimenu kaip... O gal aš nepastebėjau... Ak! Bet kaip gera tave matyti!
Džordžas ir Karlas pasižiūrėjo į be sąmonės gulintį Rikį. Jie nusprendė palaukti, kol vyras atsipeikės ir pradėjo kalbėtis apie viską, kas atsitiko.


Skaniai sušveitę du nedidelius trikus trijulė vaikštinėjo urvais.
-Ką dabar veikiam? - paklausė Muzas. - Gal einam kur nors pasilinksminti?
-Tu su Tama galit eiti, bet man šiuo metu linksmybės nerūpi, - išvargusiu balsu pasakė Erlis.
-O kas tau yra?
-Nežinau... Nuovargis kažkoks... Visada norėjau pamatyti ką nors neįtikėtino, bet... Man šiandien visko jau per daug...
-Tai gal nueik pamiegoti?
-Aš ne toks miegalius kaip tu, - nusijuokė Erlis. - Ne taip jau seniai aš miegojau.
-Na, aš tai norėčiau dar nueit kur nors, paišdykaut... Prisimenat tą linksmą nuotykį... - Muzas nusišypsojo užsigalvojęs.
Erlis taip pat paskendo mintyse.
-Tai ką veikiam? - vėl paklausė Muzas.
-Vieną akimirką užsigalvojai, o kitą – vėl nerimsti vietoj, - lyg ir pati sau pasakė Tama.
-Ką? - Muzas neišgirdo, ką Tama sumurmėjo.
-Nieko, nieko. Gal einam prie belaisvio urvo? Noriu dar kartą pažiūrėti į griovėją. Keistas tas padaras...
-Puiku, einam, - sutiko nykštukas. - Einam, negaliu, kai nieko neveikiu. Erli, neatsilik.
-Einu, einu, nekantruoli, - sumurmėjo tas.
Eidamas Erlis vis mąstė apie griovėjus. Iš kur jie atsirado? Kas jie tokie? Ko jiems čia reikia? Ką jie gali padaryti taikiems Karaboros gyventojams? Kuo toliau jaunuolis ėjo, tuo labiau vis grįžo jo jaunatviškas smarkumas. Jis suprato – kai vėl pamatys belaisvį, jam kas nors paaiškės. Erlis juto, kad jis gali išsiaiškinti viską apie tuos keistuosius padarus. Jaunuolio širdis pradėjo virpėti – ir vėl tas tyrinėjimų troškimas, tas dažnai jo pajustas jausmas. Erlis net nepastebėjo, kad kol jo mintys skraidė aukštai virš žemių, jie spėjo ateiti prie belaisvio urvo. Atsipeikėjęs karaborimas pamatė belaisvį, tiksliau, tris belaisvius.
-Tai dar du pagavo? - sumurmėjo jis.
Tada priėjo prie pat įėjimo į urvą (ten užstoję praėjimą stovėjo trys nykštukai ir du karaborimai, patikimieji vadų sargybiniai) ir iškišęs galvą pro vieno sargybinio tarpukojį, apžiūrinėjo belaisvius.
-Atsargiai, mažyli, - pratarė vienas sargybinis.
Erlio mintys buvo užimtos tik belaisvių tyrinėjimu. Jis visiškai pamiršo, kas dedasi aplinkui, kur yra Tama ir Muzas.
-T-a-a-aip, trys belaisviai, jau trys, - murmėjo sau po nosimi jaunuolis. - Du sėdi ir kalbasi savo kalba, o vienas guli. Gal miega? Gulintis yra labai liesas, šviesių, bet ne auksinių plaukų. Jo veidas blyškesnis nei kitų dviejų. O ten, kur kalbasi, tas, kur mus vijosi. Palyginus anuos du, vidutinio ūgio ir storumo. Juodaplaukis. Na, bet ir keista. Juoda plaukų spalva... O tas kitas, kur kalbasi yra gana storas... Taip, storas, bet stiprus. Matosi, kad stiprus. Plaukai kažkokie... Gal rudi? Ir jis juokiasi! Tokioje padėtyje? Jeigu aš būčiau jo vietoje, tikrai nesijuokčiau. Man net gaila tų griovėjų. Juk kaip Tama sakė, juos galėjo priversti griauti Karaborą. Tama...
Erlis prisiminė ją. Išlindo iš po sargybinio tarpukojo. Apsidairė. Tama su Muzu netoliese apie kažką labai karštai diskutavo, kaip pasirodė Erliui. Jaunuolis priėjo prie jų.
-Aš nežinau, ką daryti, Muzai, nežinau, - išgirdo Erlis sakant savo seserį.
-Manau, tu turi pabandyti, - ryžtingai pasakė nykštukas. - Aš visada palaikau veiklą. Gyvenime reikia kažką daryti, kad ir kokia nesąmonė tai būtų, kad ir kokia beprotiška mintis šautų. Be to, tu esi puiki gydytoja, geriausia Karaboroje.
-Ką čia ruošiatės gydyti? - paklausė Erlis.
-Pagaliau grįžai iš kito pasaulio, - nusijuokė Muzas ir iškart surimtėjo, - Tavo sesuo mano, kad tam griovėjui, gulinčiam ant žemės, reikia pagalbos. Ji mano, kad galbūt galėtų jį išgydyti.
-O jis serga?
-Nežinom. Tama nori prieiti prie jo ir apžiūrėti. Na, aišku, kai kam tai gali kvailai skambėti. Juk kam gelbėti gyvybę to, kuris griauna tavo gyvenamąją vietą.
-Ne, nekvaila mintis. Manau, reikia pabandyti.
Erlis tai pasakė daugiausia todėl, kad sesuo ir draugužis nepriekaištautų dėl to, kad jis dažniausiai galvoja apie savo tyrinėjimus, o kitų pomėgiais nesidomi.
-Pirmyn, Tama, - padrąsino sesutę.
Tama jau norėjo eiti prie sargybinių ir jų paprašyti, kad leistų apžiūrėti griovėją, bet ją sulaikė Muzas:
-Aš nueisiu. O tu pasiruošk, - šyptelėjo ir nuėjo.
-Man reikės kai kurių priemonių, - pati sau sumurmėjo Tama.
Tai išgirdęs Erlis pasakė:
-Aš atnešiu. Kuriuos atnešti?
-Kokie paslaugūs, - sumurmėjo karaborimė ir pasakė broliui, ką atnešti.


Tama apžiūrinėjo ar gydė (Erlis su Muzu to nežinojo) belaisvį nepaprastai ilgai. Du draugai sėdėjo ant žemės ir laukė, žvelgdami į urvą, kuriame buvo užsidariusi karaborimė su griovėju (tas urvas šiek tiek toliau, nuo to, kuriame buvo belaisviai).
-Ne taip greitai sargybiniai leido tai daryti... - pasakė Muzas. Na, apžiūrinėti, gydyti. Dar turėjo pasitarti, pranešti vadams... Kažin, ar gerai padarėm?
-Aišku, gerai, - sumurmėjo Erlis. - Jeigu Tama to nori, vadinasi, gerai.
-Ilgokai ten ji užsibuvo. Gal einam pažiūrėti, kaip jai sekasi?
-Tama nemėgsta, kai kas nors žiūri, kai ji dirba. Tada didesnė tikimybė, kad jai nepasiseks. Taip ji sako. Geriau einam paspoksot į belaisvius. Noriu daugiau apie juos sužinoti.
Muzas sutiko ir abu draugai nuėjo prie griovėjų urvo. Muzas pradėjo juoktis:
-Žiūrėk, jie nežino, ką daryti su triku!
Erlis, tai pamatęs, taip pat nusijuokė.
-Žiūrėk, vienas paragavo, - pasakė. - Jo išraiška rodo, kad nepatiko. Kaip tai gali būti? Juk trikas – didžiausias skanėstas! Bet jis vis tiek valgo. Gana greitai šlamščia, nors jam ir nepatinka. Turbūt beprotiškai alkanas. Va, ir kitas pradėjo valgyti. O jam lyg ir patiko. Na, jis – normalus padaras, o tas liesesnis, kur mus vijosi, kažkoks neįprastas. Kaip gi jam galėjo nepatikti trikas?
-Bet ir neblogai juos maitina, - pastebėjo nykštukas.
-Taip. O mums reikia medžioti.
Į sargybinius draugai nekreipė dėmesio, nors tie ne kartą bandė užmegzti pokalbį su jaunuoliais.
-O ten ar ne jūsų draugė ateina? - paklausė vienas sargybinis.
Erlis ir Muzas prisiminė, kas šalia jų stovi, ir apsisuko. Taip, Tama grįžo, bet...
-Kas atsitiko? - paklausė Erlis bėgdamas link sesers. Paskui jį skuodė Muzas.
Tama verkė.
-Aš negalėjau nieko padaryti, - raudojo ji. - Aš...
-Neverk, - bandė paguosti ją brolis. - Kas atsitiko? Nusiramink... Papasakok.
-N-n-negaliu. Aš nemoku to apsakyti... Ateikit... Pamatysit...
Trijulė žygiavo link urvo, kuriame gydė Tama. Kai priėjo prie jo, karaborimė pasakė:
-Eikt, aš ten neisiu.
Abu jaunuoliai nedrąsiai įėjo į urvą. Ant žemės gulėjo griovėjas. Be sąmonės ar negyvas, draugai nežinojo. Erlis priėjo prie belaisvio ir pridėjo ausį ten, kur turėtų būti padaro širdis (jaunuolis tikėjosi, kad ji ten, kur ir karaborimų).
-Aš jį nužudžiau! - išgirdo sesers balsą ir graudų verksmą.
Erlis ir Muzas susižvalgė.
-Neatrodo, kad būtų gyvas, - pasakė karaborimas.
Jaunuoliai išėjo iš urvo.
-Aš nenorėjau to padaryti, - pasakė Tama vis dar kūkčiodama. - Aš netyčia. Nepavyko jo pagydyti... Per silpna jo sveikata...
-Bet juk nežinomus padarus sunkiau išgydyti, - pasakė Muzas. - Nieko nuostabaus, kad nepavyko. Tu juk nežinai jo tų vidaus organų, ar kaip ten jie vadinasi...
Erlis žvilgsniu nutildė nykštuką. Tama verkė.
-Pasakyk sargybiniams, kas atsitiko, - liepė Erlis Muzui. - Mes einam namo.
-Niekada gyvenime nieko nebegydysiu, - pasakė Tama. - Niekada.
-Bet juk tu ger... - bandė sakyti Muzas, bet Erlis neleido jam pabaigti.
-Eik, Muzai, prie sargybinių.
Ir nykštukas nuėjo, nespėjęs pasakyti, kad Tama geriausiai gydo visoje Karaboroje. Muzas liūdėjo – per kažkokį kvailą griovėją tokios puikios gydytojos neteko.

Karlas ir Džordžas tylėdami sėdėjo urve. Karlas galvą buvo iškėlęs į viršų ir užsimerkęs. Džordžas galvą nunarino žemyn, laikė suspaustus kumščius.
-Jau daug laiko praėjo, kai Rikį išnešė iš čia,- tyliai pratarė Karlas.- Įdomu, kur jis, kas jam atsitiko? Tikiuosi, kad jie nepagalvojo, kad Rikis negyvas ir neišmetė kaip šiuklšlės.
-Taaaip. Nors... Jei jį būtų kur nors išmetę, jis galėtų grįžti pas kitus angliakasius... Nereikėjo jums manęs ieškoti... Kas dabar mums bus? Kas bus Rikiui?
-Svarbiausia, kad mūsų neužmuštų...
-Svarbu, neužmuštų?!- suriko Džordžas.- Aš norėčiau jau dabar būti negyvas ir čia nesikankinti!
-Na, na, na... Pralinksmėk. Aš esu tikras, kad tie keisti padarai taip pat turi sąžinę. Jie negali mūsų taip imti ir laikyti šiaip sau, o užmušti taip pat būtų nesąmonė. Juk jie gyvi! Jie į mus panašūs!
-Cha! Panašūs! Na, aš tai pamatęs nepažįstamą padarą neskubėčiau jo uždaryti į kažkokį urvą. Aš bandyčiau išsiaiškinti, kas jie tokie, susidraugauti.
-Gal jie pamanė, kad mes pavojingi? Ak, Džordžai, kai mane ką tik įtempė į šį urvą, tu nebuvai toks niūrus.
-Tada dar nebuvau taip ilgai čia pratūnojęs. Be to, tuo metu dar prisiminiau tuos gražius urvus, stalaktitus, stalagmitus ir kitas grožybes... Taip... Buvo gražu... Jeigu aš nebūčiau nelaisvėje... Tada būtų geriau... Norėčiau viską apžiūrėti, apčiupinėti...
-Tai tave varžo tik nelaisvė?
-Net nelaisvė, net...
Abu angliakasiai patylėjo. Ir vienas, ir kitas jautėsi prislėgtas nelaisvės, bet vis dėlto tokia požeminė gyvenvietė jiems atrodė įdomi. Džordžas to neparodė, bet jam šie urvai atrodė ypač įdomūs. Tik, kaip jis pats sakė, nelaisvė labai daug ką padaro. Karlas taip pat nebuvo labai atviras. Jis labai stengėsi parodyti, kad viskas ne taip blogai, bet viduje jautėsi sugniuždytas. Nelaisvė jį slėgė gal net labiau nei Džordžą.
Pro sargybinių tarpukojus angliakasiai pamatė keistą padarą. Jis jau buvo anksčiau čia atėjęs. Karlas ir Džordžas manė, kad tas padaras ir liepė išnešti iš čia Rikį. Tada jie pamatė, kad to padaro akys sudrėkusios, veidu bėgo vanduo.
-Nejaugi ji verkia?- sušnibždėjo Džordžas.
-Tu žinai, kad tai ji?- nustebo Karlas.
-Turi būti ji. Ir tai turėtų būti mergaitė.
-Kodėl taip manai?- niekaip nesuprato Karlas.
-Jos plaukai ilgesni nei tų, kurie mane nešė ir figūra tokia moteriška. Bet iš veido atrodo jauna. Juk pirmiausiai ji taip gražiai šypsojosi, kai aną kartą mačiau... O ji ir graži...
-Nesuprantu tavęs. Man ji atrodo tokia pat kaip kiti...
-Kodėl ji verkia?- nutraukė Karlą Džordžas.- O ne... Atsitiko kažkas blogo... Tikrai... Kažkokia negera nuojauta... Tikiuosi, Rikiui nieko neatsitiko,- tai pasakė nujausdamas blogiausia.
Karlas sutrikęs žiūrėjo į jaunuolį. Angliakasiai girdėjo „keisto padaro“ verksmą. Džordžas susiėmė už galvos.
-Nejaugi tas padaras verktų, jei kas nors atsitiktų Rikiui,- pasakė Karlas.- Na, man neramu dėl to vyro, bet nemanau, kad atsitiko tai, apie ką galvoji.
-„Tie keisti padarai taip pat turi sąžinę“. Taip tu sakei. Tai dabar pagalvok: Rikį kažkur išnešė, kai jis buvo be sąmonės, o dabar viena mergaitė grįžta be jo ir verkia. Tai kas daugiau galėjo atsitikti?
Karlas tylėjo. Tylėjo ne todėl, kad būtų supratęs, kad Džodžas gali sakyti tiesą, bet todėl, kad nesugalvojo, kaip įrodyti jaunuoliui, kad nieko blogo neatsitiko. Tuo metu Džordžas priėjo arčiau sargybinių ir žiūrėjo į mergaitę: kaip ji verkė, kažką kalbėjo su savo gentainiu ir kitos rūšies atstovu ir kaip jos gentainis nuvedė ją toli toli. Jaunuolis žiūrėjo į tolstančias figūras ir galvojo apie tai, kas, jo manymu, įvyko.


Praėjo tiek laiko, kad Erlis ir Tama suspėjo du kartus pamiegoti. Žinoma, Muzas miegojo daug dažniau, kaip yra pratę nykštukai. Per tą laiką Tama nebuvo niekur išėjusi iš savo urvo ir nieko artyn neprisileido. Ir štai pirmą kartą po baisiojo įvykio Tama iškėlė koją iš savo buveinės. Ji su Erliu nusprendė nueiti pas Muzą. Juk daugiau nėra kur eiti.
Brolis ir sesuo kalbėjosi apie įvairius dalykus, tik ne apie tai, kas įvyko su belaisviu. Erlis neužsiminė ir apie tai, kaip jaudinosi jų tėvai, kai Tama sėdėjo užsidariusi – ji nenorėjo matyti net jų.
- Kai grįšim į urvą, pabūsiu su tėvais, - leptelėjo Tama net nepagalvojusi apie tai, kaip tėvams buvo sunku. Tai buvo labai keista, nes Tama yra labai supratinga karaborimė.
Karaborimai buvo netoli vadų urvo. Norėdami nueiti pas savo draugą nykštuką, jie turėjo praeiti visai šalia tos buveinės. Eidami išgirdo karaborimų vado Endo balsą:
- Nemanau, kad reikia pulti griovėjus. Mano gentainė Tama mano, kad juos galėjo priversti griauti Karaborą.
- Ji dar vaikas! – griausmingai subaubė Kurzakas. – Ir nieko neišmano apie suaugusiųjų gyvenimą.
- Ji geriausia karaborimų gydytoja. Tam reikia labai daug žinių. Vaikas ji, ar ne, bet daug išmano.
- Apie vaistus gal ir išmano, bet ne apie tai... Ko tu toks atlaidus? Nejaugi dar norėsi ir kalinius paleisti?
- Ne, nenorėsiu. Mes saugesni, kai šitie padarai nelaisvėje.
- Taip! – suriko Kurzakas. – Aš tą ir sakau. Netiesiogiai pasakei, kad šios būtybės kelia mums grėsmę. Taigi, jeigu jau taip saugomės dviejų griovėjų, tai kodėl nesisaugojam daugybės jų? Ar mūsų kaliniai pavojingesni už kitus? Abejoju. Mes privalome pasirūpinti savo tautomis, privalome juos apsaugoti. O norėdami juos apsaugoti, turime išvyti ramybės drumstėjus, vadinamuosius griovėjus! Privalome! Turime kovoti, tik taip juos išvysime, o tik išviję galėsime ir toliau ramiai gyventi.
- Tavo planas turi daug spragų, - tyliai pasakė Endas, kad jaunuoliai jį vos išgirdo. – Pavyzdžiui, išvyti griovėjai gali atsivesti savo gentainių ir su jų pagalba mus išžudyti...
- Nesąmonė! – pertraukęs Endą suriko nykštukas. – Išvyti jie bijos čia sugrįžti... Mačiau juos. Vakar stebėjau. Griauna mūsų brangią žemę visai jos negailėdami. Niekšai!
- Tai štai kur tu vakar buvai. O kodėl neatėjai į mirusiojo įmetimą į upę?
- Kokio mirusiojo?
- Griovėjo.
- A, to. Tai kad man jis nerūpi. Ko man ten eiti? Na, aišku, neįsivaizduoju, kas galėjo jį apraudoti, nebent ta, tavo gentainė, kuriai labai jis rūpėjo. O visa kita aišku: kas nors įmeta mirusįjį į upę ir visi stebi kas atsitinka kūnui.
Erlis nusprendė, kad užteks klausytis ir išvedė seserį iš ten.
- Atleisk, kad taip ilgai ten užsibuvom, - pasakė Erlis. – Gal labai nenuliūdai nuo tokių šnekų?
- Nieko tokio.
- Hmm... Aaa... O tas griovėjas, ar jis tikrai buvo negyvas? Atleisk, kad kalbu apie tai,- sušnibždėjo.
- Tikrai. Buvo nelengva, bet perpratau jo kūno sandarą. Jo širdis ten pat, kur ir mūsų. Pirmiausiai girdėjau jos plakimą, bet po ilgo gydymo ji sustojo. Aš nesugebėjau.
Erlis prikando lūpą.
- Štai Muzas! – sušuko Tama.
Erlis priekyje pamatė vienišą nykštuką, kuris jau šaukė:
- Sveika, Tama! Seniai nesimatėm!
- Ką čia veikei? – paklausė karaborimė.
- Norėjau eiti prie griovėjų. Štai, sumedžiojau jiems triką. Jie turėtų džiaugtis, kad taip juos maitinam.
- Tai eime pas juos,- Tamos nuotaika, rodos, buvo puiki.
- Na, jeigu nori, tai einam.


Tama pribėgo prie belaisvių urvo. Paėmusi iš Muzo triką, iškišo gyvūnėlį pro sargybinio tarpukojį.
- Ateikit ir pasiimkit, - pasakė karaborimė belaisviams žinodama, kad jie jos nesupras.
Jaunesnysis griovėjas priėjo, pažiūrėjo jai į akis ir paėmė triką. Griovėjas didžiulėmis pastangomis perlaužė gyvūnėlį per pusę (Tama nusistebėjo, pamačiusi jo raumenis). Griovėjas numetė vieną pusę savo gentainiui. Tas, pagavęs maistą, pradėjo valgyti. Jaunesnysis griovėjas žiūrėjo į karaborimę. Ištiesė ranką prie jos. Staiga vienas sargybinis tvojo griovėjui per ranką.
- Neleisiu jam tavęs skriausti, - šyptelėjęs pasakė sargybinis Tamai.
- Ar nematai, jam skauda! – supyko karaborimė.
- Svarbu, kad tavęs nesužeistų.
- Nesąmonė. Daugiau taip nedaryk. Jis domisi manimi taip pat, kaip aš juo. Juk mes vieni kitų nepažįstam ir norim apie vienas kito rasę sužinoti kuo daugiau.
- Kažin, ar tie padarai tokie smalsūs kaip tu. Juk jie griovėjai: tik griauti temoka.
- Ką tu išmanai, - pasakė Tama ir nuėjo pas Muzą ir Erlį.


Trijulė sėdėjo kartu ir kalbėjosi apie visokius menkniekius. Tolumoje pamatė artėjantį didžiulį būrį gyvų būtybių.
- Kas ten galėtų būti? – susimąstė Tama.
- Turbūt karaborimai arba nykštukai, o gal ir tie ir tie, - garsiai galvojo Erlis. – Juk ateina iš centro. Negali būti griovėjai.
Kai būrys priartėjo, trijulė įsitikino, kad ten karaborimų ir nykštukų būrys.
- Ką jie sumąstė? – iškilo klausimas Muzui.
Erlis ir Tama jau nutuokė, kas bus. Būrys jau visai priartėjo.
- Kur žygiuojat? – paklausė jų Muzas.
- Į mūšį, vaikine, į mūšį! – šaukė Kurzakas. – Išvysime tuos nelemtus griovėjus.
Tama nuleido galvą, Erlis pasukiojo galvą, o Muzas paklausė:
- Nejaugi nėra kitos išeities?
- Aš nesiruošiu jų žudyt, - pasakė Endas. – Norėčiau, kad ir kiti to nedarytų. Pasistenkime juos išvyti nekovodami.
Karaborimai pritariamai šūkčiojo. Muzas jautė, kad jeigu ne Kurzakas, tai ir nykštukai pritartų Endui.
- Tai ką, sėkmės, - palinkėjo Muzas.
Būrys žingsniavo toliau.
- Kodėl viskas taip pasisuko? – sušnibždėjo Tama. – Kodėl negalim bandyt kaip nors su tais griovėjais susitart? O dabar... Jie kovos vieni prieš kitus. Šaunus yra Endas. Gaila, kad šįkart nusileido Kurzakui. Ak, gali būti daug žuvusių. Mums beliko tik laukti. Tik laukti, laukti ir laukti.
Ir trijulė laukė. Jie jautėsi labai prastai, bijojo, kad kas nors nežūtų. Pragariškas laukimas juos tiesiog žudė iš vidaus.
Pirma laukimo valanda praėjo liūdnai.
Antra – nekantriai.
Trečia – siaubingai.
Kai jau niekas nebegalėjo pasakyti, kiek laiko praėjo (ir kai Muzas užmigo), vis dar niekas negrįžo. Laukimas tęsėsi.
-Kad tik niekas nežūtų, - vis šnibždėjo sau Tama. – Kad tik niekas nežūtų...

Labai nemandagu.Nei prisistatymo nei kūrinio pristatymo.Yra gi pilną svetainių ir forumų, kur galite patalpinti, čia vargu, ar kas turės kantrybės skaityti.

Matosi, kad žmogus tik pareklamuoti savo kūrinio atėjo. Patalpino savo kūrinį ir viskas. Suprasčiau, kad čia parašytų koks forumo narys, kuris dalyvauja diskusijose, bet dabar tai labai negražiai pasirodė iš jūsų pusės. Be to kaip Yoel sakė jokio prisistatymo ir kūrinio pristatymo.

Pirmiausia pažiūrėjau ar ilgas. Kai pamačiau, kad tiek daug, net nepradėjau ;D
Spalvota> pritariu tau