Peršokti prie turinio

Nuotrauka

Levas Nikolajevičius Tolstojus


  • Prašome prisijungti, kad galėtumėte parašyti atsakymą
Temoje atsakymų: 31

#21
Yoel

Yoel

    Forumo dvasia

  • Nariai
  • 1.844 Pranešimai:
  • Miestas:Vakarų Lietuva
Jei ne Levinas, tai būčiau gailėjęsis, kad skaičiau šią knygą.
Galėčiau pasakyti, jog tu klysti.Vronskio ir Anos santykiai nebuvo paremti nepasitikėjimu.Ana juo nepasitikėjo, nes buvo žlugusi.O Vronskis jai buvo ištikimas, jis ją nuoširdžiai mylėjo, tik Tolstojus vaizdavo jauno aukštuomenės žmogaus norą gyventi nepriklausomą, o kartu ir įpareigojantį gyvenimą.Kaip tik tarp Sorokinos ir Vronskio nieko nebuvo, tik Anos liguista nuotaika.
Net nesupratau šios knygos moralo.Pagrindinės minties.
  • 0
Stavroginas jeigu tiki, kad netiki, tai netiki, kad tiki.O jeigu netiki, kad netiki, tai jis netiki.

#22
Teodoras

Teodoras

    Forumo dvasia

  • Nariai
  • 1.485 Pranešimai:

Jei ne Levinas, tai būčiau gailėjęsis, kad skaičiau šią knygą.
Galėčiau pasakyti, jog tu klysti.Vronskio ir Anos santykiai nebuvo paremti nepasitikėjimu.Ana juo nepasitikėjo, nes buvo žlugusi.O Vronskis jai buvo ištikimas, jis ją nuoširdžiai mylėjo, tik Tolstojus vaizdavo jauno aukštuomenės žmogaus norą gyventi nepriklausomą, o kartu ir įpareigojantį gyvenimą.Kaip tik tarp Sorokinos ir Vronskio nieko nebuvo, tik Anos liguista nuotaika.
Net nesupratau šios knygos moralo.Pagrindinės minties.


Tai kaip tik Ana jį mylėjo besąlygiškai, o Vronskis ne...nu nežinau mes čia galim diskutuot iki nukraujavimo...
  • 0

#23
Yoel

Yoel

    Forumo dvasia

  • Nariai
  • 1.844 Pranešimai:
  • Miestas:Vakarų Lietuva
Mes galime diskutuoti tiek, kiek leidžia tekstas.Tekstas sako tiek, kad Ana ir Vronskis abu mylėjo vienas kitą.Juk jis nebūtų išėjęs į karą už savo lėšas ir pasakęs pabaigoje, kad gyvenime nieko nebeturi tik numirti?
  • 0
Stavroginas jeigu tiki, kad netiki, tai netiki, kad tiki.O jeigu netiki, kad netiki, tai jis netiki.

#24
Teodoras

Teodoras

    Forumo dvasia

  • Nariai
  • 1.485 Pranešimai:
Ne jis pasakė, kad jo gyvybė yra nevertina. Bet iš esmės iš to aiškėja, kad jis tik tada suvokia kaip mylėjo Ana, iki tol ne. Pasižiūrėk jis jos nesiveda nei į teatrą, nors tuo pačiu eina susitikti su Sorokina, apskritai į Aną jis žiūri labiau relistinėmis akimis, nei šioji į jį pro rožines spalvas. Nors pati Ana, iki susitikimo traukinių perone, jam neteikia didelio dėmesio...
  • 0

#25
Lyja

Lyja

    Skaitytojas (a)

  • Nariai
  • 174 Pranešimai:
Seniai jau skaičiau, bet perskaičius jūsų diskusiją kilo šiokių tokių minčių.
Moteris ir vyras toje epochoje nebuvo lygiaverčiai. Vyras, ypač "su padėtim" ir turtingas, galėjo leistis į "paklydimus", ir nebūti pasmerktas. Ypač nevedęs. Vėliau toks ramiausiai galėjo vesti merginą iš "padorių namų", ir tai būtų laikoma jo "susitupėjimo", grįžimo į "doros kelią ženklu".
Moteris - tokia kaip Ana - visam laikui likdavo raupsuotoji. Apie vizitus pas pažįstamus, ar į teatrą negalėtų būti net kalbos. Tai tas pats, kas šiek tiek paklydusiam aukštuomenės jaunuoliui atsivesti į ložę gatvės mergšę. (ar tikrai romane nebuvo teatro scenos? - filme, kiek pamenu, ji buvo, ir labai baisi, žlugdanti Aną).
Iš čia ir Anos nepasitikėjimas Vronskiu, kuris dėl jos tiek nepaaukojo, kiek ji dėl jo. Tarkim, nebuvo dar subrendęs nei tokiam jausmui, nei savo gyvenimo permainoms, išsižadant kai kurių patogumų ir privilegijų.
Galima, žinoma, sakyt, kad Ana irgi neapgalvojo savo žingsnio pasekmių. Ji tiesiog atsidavė jausmui. Bet tuo ji nebuvo "tipinė" moteris, kaip čia teigta. "Tipinės" susitaikydavo, prisitaikydavo, apsimesdavo...
  • 0

#26
Teodoras

Teodoras

    Forumo dvasia

  • Nariai
  • 1.485 Pranešimai:
Jei gtu kalbi apie filma ,,Ana Karenina" su Sofi Marso, tai biski nesigaudau apie kuria scena teatre kalbi ar apie ta, kur Vronskis ir kunigaikstiene Betsi aptarineja Anos jaunyste bei prigiminti, tai si schena knygoje yra. O del kitos tai nelabai zinau...
Cia galbut reiktu palyginimui paskaityt Tolstojaus ,,Kreicerio sonata" kur butent ta pacia ideja kalbama apie vyro ir moters padeti bei kaip vyras turi elgtis su moterimi. Siuo atveju Anos atveju as visiskai esi linkes palaikyt Alekseju Aleksandroviciu ir jo nusistatytma prie tokia nedora, zlugusia motereri kaip Ana Arkadjevna.
O del to kad nebuvo galima moteriai elgtis kaip nori cia klausimas, nes pvz., Rusijos caro Aleksandro brolis Konstantinas Pavlovicius atsizadejo savo teisetos zmonos ir eme asistuoti nepavydetinos reputacijos lenkei Natalijai (jei del vardo neklystu) ir ka, visuomene spyriojosi spyriojosi, bet galiausiai sutiko ja pripazinti sava. Nors kiek zinoma ji buvo dirbusi net viesuosuose namuose. Arba kad ir Irenijaus Kleofo Oginskio zmona madam Marija de Neri, ji buvo smukles seimininko dukra( plius kaip teigiama pasileidusi), itale, beraste ir pan...kai viena karta ja pastebejo Nagurskis ir isymylejas atsiveze i Varsuva, o jam mirus ji persikele i Vilniu, o va tada ir prasidejo orgijos, sakoma kad pas ja tokios orgijos vykdavo, kad dieve saugok, tarp meiluziu buvo net pat Zubuvas, kuri netycia jos lovoje uzklupes Oginskis. Ir ka Oginskis vede ja, nors moters reputacija buvo tokia sugadinta, kad net juodesne uz angli. Ir tokiu pavyzdziu yra daug...
  • 0

#27
Lyja

Lyja

    Skaitytojas (a)

  • Nariai
  • 174 Pranešimai:
Spėju, kad kalbėjau apie filmą su Tatjana Samoilova.
Ir "Kreicerio sonata", ir "Gyvasis lavonas"... Visos istorijos baigiasi tragiškai. Prie tokių priskirčiau ir L. Tolstojaus bei jo žmonos istoriją.
Tavo pavyzdžiai (spėju iš kieno nors memuarų?), kodėl jie ten pateko? Jeigu tokių atvejų neva buvo daug? Gal kaip tik tai retos išimtys. Be to, ir jie neliudija, kad "moteris galėjo elgtis kaip nori". Gi ten parašyta, kad tai darė vyrai, ir toli gražu ne pirmi nuo krašto.
Paieškojau knygoje šiandien: V dalis XXXIII skyrius. Ta scena teatre iš esmės raktinė. Net jeigu L. Tolstojus daugiau dėl kokių priežasčių nebūtų parašęs, nebūtų baigęs knygos, tie: XXXII ir XXXIII skyriai pasako viską, kas skaitytojui leistų numanyti tolesnį veikėjų likimą.
Vronskio įsimylėjimas paskatino Aną nebemeluoti apie savo jausmus nei sau, nei Vronskiui, pagaliau vyrui. Ji pagaliau jautėsi tikra moterimi, pilna neatiduotos meilės, kas anksčiau buvo išreiškiama tik per meilę sūnui. Nebegalėjo gyventi kaip anksčiau. Nesvarbu ar tai vadinsi iššūkiu, ar pasirinkimu, epizodas teatre, kaip ir susitikimas su sūnum prieš tai, rodo, kad ji pralaimėjo.
Romano epigrafas gali būti ir dviprasmiškai suprastas: arba, kad visi knygos herojai gavo ko nusipelnę, arba kad teisingai tik pats Dievas juos įvertins.
Šiaip pavaikščiojau šiandien po rusiškus tinklalapius, ir viename radau išreikštą mintį, kad į Aną požiūris nuolat keitėsi, priklausomai nuo konkrečios epochos papročių ir požiūrio į moteris.
  • 0

#28
Teodoras

Teodoras

    Forumo dvasia

  • Nariai
  • 1.485 Pranešimai:
Del man pavyzdžių, tai iš dauguma jų iš memuarų kad ir Sofijos Tyzenhauzaitės Šuaezel - Guffje ,,Reminisencijų" šiaip ir ji pati yra šį tą negero pridirbus savo vyrui, bet ar čia vyras kaltas ar ji pati. Drįsčiau suabejoti pirmu variantu. Tas pat ir kituose memuaruose S. Moravskio ar J. Franko, moterys tikrai nebuvo visais laikais tokios bejėgės kokios yra vaizduojamos. Va, man dabar tenka nagrinėt XVIII a. Rusijoje egzistavusias skirybas, tai jau dieve, dieve, kas ten darėsi su tom moterėlėm, aišku, čia prikluasė nuo vyro, jeigu griežtas, tai kelias su vora į Sibirą, jeigu ne - tai išvijimas iš namų... Bet iš esmės, kad ir ta pati Marija de Neri, jeigu ji būtų buvusi tokia bejėgė, tai vėliau nebūtų Oginskio taip nuskurdinusi, kad šiam vargšui neliko ko vaikams palikti, nes viską žmona susigriebė ir dar net savo vaikams gailėjo.... Topinė moteris buvo, nieko nepasakysi..

Kas liečia Ana Kareniną, tai iš esmės ji pati save laikė žlugusia ydinga moterimi, apie tai mąsto scenoje Arklių lenktynėse. Tas jos pasikalbėjimas tolesnis su Aleksejumi karietoje ta tik irodo. Is esmes jeigu iki susipazinimo su Vronskiu ji megaujasi idilia ir myli savo vyra, tai po susipazinimo ima izvelgti jo ydas ir tai ja kuo toliau veda prie pabegimo. Vronskis kazin ar labai gerai ja supranta, ji apskritai kartais jos salinasi. Kaip pats Tolstojus rase, man teko skaityt jo biografija, tai Anos vaidmuo yra toks sudetingas ir sunkiai suprantamas, is esme jos reikia gailetis, bet kita vertus ji verta, kad jos nekestu ir reikia uzjausti Karenina, kuris veliau netgi paaima i savo globa jos dukra nuo Vronskio. Tai tik irodo, kad Vronskis yra egocentrikas, jis galvoja tik apie save, stai, kad ir jo gyvybes nuvertinimas, ji paluzes, bet Levinui Ana apibudina labai padrikai, daugiau kalba apie save, apie dukra nei zodzio. Siuo atveju labiau reikia paremti Karenina, kuris aukojasi ir del Anos ir jos dukters, kuria galetu atmesti kaip svetima. Stai galbut jo meile ir yra ta tikra meile.
  • 0

#29
Lyja

Lyja

    Skaitytojas (a)

  • Nariai
  • 174 Pranešimai:
Apie Kareniną - vyrą - negaliu kalbėti, nes neprisimenu taip gerai romano, kad bandyčiau jį analizuoti.
Bet mano požiūrio išeities taškas, kad Ana niekada nemylėjo savo vyro. Nemanau, kad ji mėgavosi kokia tai namų idile. Paprasčiausiai tai buvo aukštuomenės dama, turinti vyrą, kuris užima aukštas pareigas, daro karjerą, turinti sūnų, kurį myli, pakankamai turto savo įgeidžiams patenkinti. Neprisimenu, ar tarp sutuoktinių buvo, ir koks, amžiaus skirtumas? Žodžiu, viskas buvo kaip pas visus, kaip priderėjo... Tik Doli (romano pradžioje) jautė, kad Kareninų šeimoje, kažkas netikra, yra koks tai falšas.
Susipažinimas su Vronskiu, jausmas, Aną pažadina, o ne nužudo jausmus vyrui, kurių nebuvo. Viskas tiesiog paaštrėja, tampa nepakeliama. Kitomis aplinkybėmis ji būtų ligi gyvenimo galo pragyvenusi prideramai, ir nesijaustų, bent jau sąmoningai, kad kažko trūksta.
Tikrai žlugusios ir ydingos moterys nesugeba tokiomis jaustis, beje.
Kas dėl Vronskio, tai bent jau nuo sugrįžimo iš Italijos, jis jau pakankamai atšalęs Anai. Pergalė pasiekta, ir ja pasimėgauta, gyvenimas prieš akis gi neaiškus, ir nebežinia ką su juo daryti. Jis ir pradeda elgtis su Ana kaip su išlaikoma meiluže, nesvarbu ką ten kam sako. Apsigyvena atskirai, nenorėtų, kad ji rodytųsi viešumoje... Atrodo, kad jam nepatiktų, jei mylima moteris būtų pažeminta. Betgi ne vien tai. Teatre jis nenori būti šalia jos, visaip vengia - tai jau paprasčiausia gėda, kad pamatys drauge, kad skandalas... Ir po visko Ana jam atrodo vis gražesnė, taigi aistra dar išlikusi, o pagarbos jau nėra. Lyg tai būtų pašalinė puolusi moteris, o ne ta, kuri pabėgo su juo. Juk ne prievarta jam ant kaklo užsikorė. Aukštuomenės vyras žiūri į ją aukštuomenės akimis ir niekina.
  • 0

#30
Teodoras

Teodoras

    Forumo dvasia

  • Nariai
  • 1.485 Pranešimai:
Bet iš esmės čia reikia pritarti vienai minčiai visa Anos šeima tiek ji pati, tiek brolis Stepanas yra pasmerkti tai pačiai neištikimybei. Juk knygos pradžioje ir pasakojama, kaip Stepanas Arkadjevicius pasimylejo su aukle ant biliardo stalo(jei neklystu), stai iš to pasekoje ir gimsta Anos neišikimybė. Čia galima sakyti, kad Ana greičiausiai net nesąmoningai norėjo pati sužinoti ką reiškia būti neištikimai, ką reiškia atsidurti Styvos kailyje, tik paprasčiausiai ji nepagalvojo apie pasekmes ir tiek. Be to ir perdaug įsijautė. Galbūt ji nepagalvojo, kad gali įsimylėti Vronskį, galbūt tai tarsi koks pavydas, juk Vronkis buvo įsymėlėjas Kiti, o per balių, kai ji šoka su juo, tai labai ir išryškėja. Iš esmės Ana tėra savo pačios poelgių auka.

O kai priminei ,,Kreicerio sonatą" tai manau ten iš esmės pabaiga yra pelnyta, galbūt Anos mirtis nepelnytą, o toje knygoje tiesiog yra blogos žmonos galas. Ten pats vyras yra sugniuždytas, o žmona iš jo juokiasi net ir mirdama.
  • 0

#31
Lyja

Lyja

    Skaitytojas (a)

  • Nariai
  • 174 Pranešimai:
"Pasmerkti neištikimybei"... Ana vyksta sutaikyti Doli su vyru. Tas jai nebūtų pasisekę, jeigu ta pati Doli būtų svainėje mačiusi bent jau koketę, ar galinčią taip pat nukrypti "į kairę" moterį. O viskas prasideda traukinių stoty: žvilgsniai... paaukoti sargo žmonai pinigai... Jau tada jaučia, kad kažkas yra, kad tie pinigai dėl jos, ir kad tai negerai.
Kaip aukštuomenės dama Ana puikiausiai turėjo žinoti, kokios būna romanų pasekmės, net ir to neišbandžiusi. Pamilsta ši kitų porų taikytoja paradoksaliai pati, aukoja viską dėl to jausmo, bet koks pavydas atsiranda vėliau, kai ji supranta, kad Vronskis jai neatsako tuo pačiu, ar bent jau taip stipriai.
Kas dėl atleidimų. Doli atleidžia vyrui, nes įtikinama, kad santykiai su guvernante buvo laikina užgaida, daugiau nepasikartos, žmoną jis mylįs (nors niekada nemylėjo) ir pan. Anos situacija kitokia. Vyro ji nemyli, po to, kai pamilsta Vronskį, gyvenimas šalia nemylimo žmogaus darosi nepakenčiamas, viskas erzina. Nelauktai vyras atleidžia neištikimybę. Atsisakyti mylimo žmogaus? Būtų išsaugota šeimos regimybė, padėtis - tegul kiti ir palydės kurį laiką kreivomis šypsenėlėmis. Visi kalbės apie Karenino gerumą/kilnumą, apie jo žmoną, kuri pagaliau "išsidūko". Ir tas pats gyvenimas - daug daug metų, su nemylimu žmogumi, kuris at-lei-do.
"Kreicerio sonatoje", skirtingai nei "Anoje Kareninoje", herojai tuokėsi be įprastinių išskaičiavimų. Bet, matyt, ir be jausmų. Visgi pažymėtina, kad šio kūrinio herojams skyrybų nelaikai galima išeitimi.
Šiaip įdomu būtų palyginti kaip keitėsi L. Tolstojaus požiūris į moteris romanuose, ir atitinkamų temų pasirinkimas bei sprendimas, ir kaip tolygiai vystėsi jo šeimyninis gyvenimas.
Gal, jeigu ką, toms romanų "puolusioms moterims" galėjo ir labiau pasisekti :lol:
  • 0

#32
Teodoras

Teodoras

    Forumo dvasia

  • Nariai
  • 1.485 Pranešimai:
As bent jau manau, kad geriausios moterys atvaizduotos ,,Priskelime" ir ,,Karas ir taika" tai lyg paciu moteru brandumo parodymas. Pvz., Natasa, romano pradzioje tera islepintas vaikas ir viskas, o pabaigoje tampa moterimi, besirupinancia kitu zmogumi, suteikiancia jam akstina gyventi, tas jos simbolinis sedejimas prie Andrejaus lovos ir mezgimas man atrodo yra galutinis susitupejimas, iejimas i suaugios moters remus ir ten likimas. Ji daugiau nebera vajavaike, nebenori net prisiminti tu laiku. Ji tampa kazkuo auksciau uz visus tuos personazus, nes pvz., Marjos persikunijimo mes nematome, ji islieka tokia, kokia ir buvo pradzioje.
Na, o ,,Priskelime" deja, nepamanu merginos vardo, tai tiesiog isryskeja moters supratimas kas jai yra skirta, kad likimo pakeisti negalima, kad butina aukotis vardant kitu. Cia atsiskleidzia tiek jos, tie ir vyro vidiniai pokyciai. Atsidavimas slaugyti vargsa dziova serganti kalini, jo mylejimas, tai jau yra daugiau negu vien tik dorove, tai jau galima sakyti pasiaukojimas, savo paties nuodemiu atpirkimas.
  • 0




Vartotojų skaito šią temą: 0

narių: 0, svečių: 0, slaptų narių: 0