Temoje atsakymų: 34

[Cenerentola]

Manau, kad į klausimus knygos neturėtų atsakyti, o turėtų iškelti klausimus, į kuriuos atsakymus turėtum galvoti pats.

Įdomiai čia..na bet iš dalies sutinku.
tačiau knygos plečia akiratį, suteikia žinių, be ko negalėtume laisvai mąstant ieškoti atsakymų į gyvenimo klausimus.
bet būna ir taip, kad knygos iškelia klausimus, į kuriuos atsakymų ieškome turėdami gyvenimišką patirtį bei literatūrine patirtį.

[devilrun]

na zinai, nelabai isivaizduoju tokios literaturos, kuria skaitydamas galetum imt ir pasakyt: OBA, tai va ka reik daryt su mano beda, ar kuri labai jau plestu akirati [na tikrai, ar viska, kas parasyta ir, ypac, tavo pacios nepatirta, imi uz gryna piniga, kaip negincijama fakta?]. Ar nuosirdziai gali pasakyt, kad sita fraze numetei ne del to, kad graziai ir ikvepianciai skamba, o del to, kad taip is tiesu buna? Kokia grozines literaturos knyga yra suteikusi tau ziniu, be kuriu nebutum galejusi ieskoti atsakymu i gyvenimo klausimus?

[Cenerentola]

Ar nuosirdziai gali pasakyt, kad sita fraze numetei ne del to, kad graziai ir ikvepianciai skamba, o del to, kad taip is tiesu buna? Kokia grozines literaturos knyga yra suteikusi tau ziniu, be kuriu nebutum galejusi ieskoti atsakymu i gyvenimo klausimus?

Tikrai nuoširdžiai galiu pasakyt, kad nemėtau gražiai skambančių įkvepiančių frazių jeigu jos man neturi jokios prasmės. Iš tiesų skaitymas plečia žmogaus akiratį (nejau pats /i to nepastebėjai?), neskaitantys žmonės papratai būna gana riboti, jau nekalbant apie jų vaizduotės galimybes.
Grožinės literatūros knygos lavina žmogaus originalų mąstymą( ir mąstymą apskritai)..Dauguma perskaitytų knygų palieka žmogui ką nors naudingo. Visos knygos apskritai padeda formuotis žmogui kaip mąstančiai asmenybei. Atsakymus į 'gyvenimo klausimus' ieškoma mąstant. Vadinasi viskas priklauso nuo to, kaip bus išlavintas mąstymas, ir kiek žmogus yra ribotas.

[devilrun]

as pritariu tam, ka parasei [vargu ar tokiam forume rasineciau, jei nepritarciau], bet i mano klausimus neatsakei.

[Dori]

na zinai, nelabai isivaizduoju tokios literaturos, kuria skaitydamas galetum imt ir pasakyt: OBA, tai va ka reik daryt su mano beda, ar kuri labai jau plestu akirati [na tikrai, ar viska, kas parasyta ir, ypac, tavo pacios nepatirta, imi uz gryna piniga, kaip negincijama fakta?].

Yra tokių knygų tikrai. Man buvo viena labai bloga situacija, ir depresija prasidėjus ir prasmės nieko nemačiau. Perskaičiau vieną knygą ir net garsiai pasakiau: štai kur atsakymas tada pirmą kartą supratau, knygų galią ir kad tai nėra tik grožinys kūrinys, bet gali duoti atsakymus į tavo problemas.

[devilrun]

man Couplandas tokia terapija, tai gal cia tapatinimasis su herojais ar situacija padeda? Ta as suprantu, gal tiesiog kreivokai isskaiciau.

[ageno]

Aš nuo nieko nebėgu, tik smagiai leidžiu laiką

[Greta]

knygos gali nebent atitraukti mintis nuo kokių nors problemų, bet dažniausiai,kai kas nors rimto kamuoja,net sunku susikaupti ir skaityti
Knygos nebent padeda man kažką naujo sužinoti,praplečia akiratį, kartais paskatina kuo nors užsiimti ar pasidomėti ;]

[Jurgelis Spurgelis]

Man tai Ray Bradbury "Marso kronikos" atsakė į nemažai egzistencinių klausimų

[Gerdu.]

Nėbėgu nuo problemų. Tiesiog mano gyvenimas yra sakyčiau labai nuobodus. Knygų dėka aš jį paivairinu, suteikiu spalvų. Jos man padeda pabėgti nuo eilinės rutinos, leidžia pabūti kažkuo kitu, patirti tai ką patiria veikėjas.
Per knygas gaunu tai ko realybėje nesugebu gauti- Nuotykius.

[Spalvota.]

Taip. Skaitydama knygą aš tarsi atitrūkstu nuo realybės, nuo visų problemų supančių mane. Persikūniju į knygos veikėjus ir tuo met gyvenu jų gyvenimą, patiriu jų nuotykius, kartu džiaugiuosi jų pasiekimais ir pergale, verkiu ir liūdžiu jų išgyvenimus bei kančias. Skaitant ne tik pabėgu nuo realybės, kuri nėra kokios norėčiau, bet kartu ir mokausi iš herojų klaidų, kurias net ir pati ankščiau darydavau. Kartais nesinori nustoti skaityti, nesinori sugrįšti į tikrovę, norisi niekada nepalikti veikėjų gyvenimų, kurie kaip dažniausiai baigėsi laimingai.

[Lyja]

Vaikystėje buvo gal ir tai. Paėmus knygą į rankas viskas aplink nustodavo egzistuoti. Negalėčiau pasakyti, kad susiliedavau su knygų veikėjais, bet būdavau kažkur šalia jų.
Taip - ir įdomesnis gyvenimas, ir kelionės laiku, ir tiesiog istorijų grožis... Galimybė svajoti.
Na, ir terapija taip pat. (užmečiau akį į jūsų diskusiją čia aukščiau). Man Erve Bazeno "Stokis ir eik" tapo tokia knyga - ne dėl to, kad panašu, atvirkščiai, norėčiau tokia būti.
Na, o "Tėvas Gorijo" padėjo kažkada nepatyrusiai merginai, atsidūrus dideliame mieste
Kartais tai bėgimas, kartais paradoksalus susitikimas su tikrove, apie kurį negalėjai net pagalvoti. Be viso kito, žinoma.

[Spalvota.]

Lyja, sakei taip būdavo vaikystėje. O dabar nebėra taip?

[Lyja]

Dabar jau žinai, kad niekur nepabėgsi. Kad galbūt bėgdavai anksčiau.
O gyvent ir dabar padeda Šiek tiek.

[Mirranie]

Aš irgi kartais mėgstu "pasislėpti" knygų pasaulyje. Tai nereiškia, kad nesprendžiu realių problemų, bet jos kartais taip išvargina. Gyvenimas išvargina. O knygoje gyveni ir vargsti ne tu.
Ir iš tiesų - keista, bet tas atsiribojimo nuo pasaulio jausmas buvo stipresnis vaikystėje. Dabar skaitydama labiau jaučiu, kad skaitau, užtat dažnai atsitraukiu nuo knygos ir imu galvoti, mąstyti, nes perskaityta frazė ar aprašytas nutikimas kažką primena. Užtat dabar skaitau gerokai lėčiau nei vaikystėje, kad ir kaip keistai beskambėtų.