Temoje atsakymų: 66

[Minerva]

, ,tai visada visiems sakydavau, kad turiu brolių Kinijoje tai iki dabar nesuprantu, kodėl Kinija ( nors niekas šeimoje apie ją nieko nesakė) ir kodėl būtent brolių.

maža ko vaikai prisifantazuoja

tiesa pasakius as ir taip pagalvojau Teodorai, nesupyk, bet jei jau save priskirtum prie tu vaiku snekanciu as praeitus gyvenimus, tuomet tevam turejai daug daugiau ir daug tiksliau papasakot, o ne apsiribot trim zodziais

[Teodoras]

Nu gal ką ir daugiau pasakojau, dabar nepamenu, šiaip man motina sako kad aš daug visokiu įdomybių pripasakodavau, ji net stebėdavosi iš kur aš tokius dalykus būdamas 3 - 4 metų žinau... ir i fantazijas nepanašu būdavo. Nu, aš bent jau tuo tikiu, kas čia žino, aišku po kelionės i Vieną supratau, kad buvau gimines Austrijoj nes viską tiksliai žinau, nors niekad šiam mieste nesilankiau...vaikštau kaip namie

[Yoel]

Kaip skaitosi Po ratu? Apie ką ten?

[Cenerentola]

"Po ratu" skaitosi labai greitai, ten nedidelė knygutė 158 psl.
aprašoma dviejų vaikinų draugystė, mokslas vienuolyne, žlugdanti auklėjimo sistema, vėl kabinama dvilypumo tema, kol kas pusę perskaičius esu, šiek tiek "Narcizą ir Auksaburnį" primena.

[SakaiŽinai]

Galbūt nesupyksite, mieli forumiečiai, jeigu prikelsiu seną, tačiau žmonėms amžiną, temą apie tikėjimą, pomirtinį gyvenimą ir pasidalinsiu savo netobulomis mintimis šia tema. Norėčiau pradėti nuo tikėjimo. Kada atsirado tikėjimas? Tada kaip žmogus evoliucionavęs iš beždžionės, pradėjo stebėti ir stengtis suprasti aplink jį esančius reiškinius, apskritai pasaulį. Jis žiūrėjo, jis mąstė, jis svarstė. Tačiau ką ji neseniai pradėjusi mąstyti būtybė, galėjo pagalvoti, išvydusi danguje žaibo blyksnį ir didžiulį garsą kartu? Mano manymu, ji išsigąsdavo, bijodavo, o kartais galbūt ir ramiai į tai žiūrėdavo, bet paaiškint to negalėjo. Tačiau jau žmogiškas smalsumas ir noras pažintį pasaulį, jį privertė tai padaryti ir pagal to meto savo proto galimybes, atsirado gamtos reiškinių paaiškinimai, o tiksliau jų sudievinimas, kartais dabartinių žmonių vadinamais - mitais. Žmogus įsivaizdavo esantį kažką stipresnį, aukštesnį už save. Ir tai buvo žmogaus tikėjimo pradžia (gyvūnai neturi smegenų dalies, atsakingos už tikėjimą į Dievą) . Žmogaus tikėjimo pradžia, iš nežinojimo.. Tos kalbos pradėjo keliauti iš kartos į kartą. Kažkas galbūt keisdavosi, atsirasdavo, dingdavo, tačiau tikėjimas tik stiprėjo ir įaugo į žmogaus genus. Nesvarbu kurioje vietovėje, kultūroje, šeimoje gyveno žmogus, tačiau jis tikėjo į kažką jo protui nepaaiškinamą. Ir tai mano menku supratimu, jį turėjo raminti. Reiktu prisiminti, kad senovėje geras pragyvenimo sąlygas turėjo tik kilmingieji. Visi kiti, daugiau ar mažiau skurdo. Ir paimkim kaip pavyzdį vergą. Paprastą vergą, dirbantį sunkų fizinį darbą, kankinamą skausmų, patyčių ir amžino nedavalgymo. Kas jam galėjo suteikti tikrą džiaugsmą, tokiame apgailėtiname gyvenime, brangūs forumiečiai? Taip, tai tikėjimas į Dievą.. Tikėjimas į Dievą, į šviesų ir skaistų pomirtinį gyvenimą, kuriame visi laimingi, linksmi , pavalgę ir sotus kartu su savo artimaisiais . Tai jam gražiausia, šviesiausia, didžiausia viltis. Viltis, kad viskas čia yra laikina, aš gyvensiu gerai, būsiu laimingas, pas Aukščiausiąjį, po mirties.. Taip žmonės ir gyveno, tikėjo, bijojo ir žinoma tobulėjo. Ir kuo seniau iš nežinojimo pradėjo tikėti, neužmiršo, tai jau buvo įaugę į kraują ir pasaulio supratimą. Ir atsiradusios konkrečios religijos, atsakė žmonėms ne tik į jiems rūpimus klausimus, bet ir kaip būtent elgtis, kad patektum į rojų, ten kur gera ir gražu. O tas tik sustiprino tikėjimą. Žmogus, žinoma ir toliau tobulėjo. Sparčiai vystėsi mokslas, kuris vieną po kito neigė, religijos teiginius apie pasaulio susikūrimą ir apskritai pasaulį. Ir dabar mes galėtume drąsiai teikti, kad religija yra "paneigta" . Ji teigė taip, nors iš tikro yra kitaip. Ir nemažai žmonių panašiai ir galvoja. "Dievo nėra, juk ten toj knygoj parašyta, kad pasaulis susikūrė, per 7 dienas, o iš tikro juk viskas formavosi daug milijonų metų." Tačiau.. Dievas ir religija yra du skirtingi dalykai. Religija kūrė tik žmonės, pagal to meto savo proto galimybes ir pasaulio pažinimą. Ir kad ir kaip mes paneigtume visus faktus, esančius religijoje, mes vis tiek niekaip ir niekados negalėtume paneigti Dievo. Greičiau jau atvirkščiai. Įrodyti būtų lengviau, nei paneigti. Ir kas mano supratimu yra Dievas? Dievas yra visatos kūrėjas. Kūrėjas davęs pradžią viskam kas yra. Žinoma, sunku suvokti, tą "viskam kas yra" .. Kažkada dar prieš 14 milijardų metų. Dar prieš patį Didįjį sprogimą. Ir dar seniau. Turėjo būti pradžia. Pradžia iš kurios viskas prasidėjo. Pirmas "žybsnis, pirma dulkė" ir ji pagal mano menką protą, negalėjo atsirasti iš "niekur" . Kažkas turėjo, tai sukurti, duoti pradžią. Ir tas "pradžios davėjas" ir yra Dievas. Galbūt tai tik kažkokia energija, bet energija taip pat negalėjo susikurti iš "niekur" . Ir jeigu taip galvodami, mes vis dėl to pasakysime, "taip, tai Dievas, juk niekas iš niekur negali atsirasti" . Mes prieisime prie kitų klausimų, į kuriuos deja, žmogui atsakymo gauti, taip pat nevalia. Iš kur atsirado pats Dievas? Ir kodėl Jis Visatą sukūrė būtent prieš 13,7 milijardų metų. Kodėl ne anksčiau, kodėl ne vėliau? Kodėl būtent tada?? Ir iš kur Jis pats? Deja, deja, kaip jau minėjau, žmogus to nepajėgia suprasti ir kiekvienam tenka atsirinkti, kuo tikėti.
Pomirtinis gyvenimas, reikia pripažinti, taip pat sugalvotas žmonių. Tačiau, tai nepaneigia jo egzistavimo. Sunku tinkamai suvokti žmogaus mirtį. Ir jeigu po mirties mūsų nieko nelaukia, tą begalinį ramumą, nieko nejautimą, o tiksliau tuštumą. Bet netgi ir šitas žodis netinka, tai būsenai paaiškinti. "Blogiausiu" atveju grįšime iš kur atėjome ir įsiskverbsim į visų mūsų motina - Žemę. Ir ta "begalinė ramybė" ir "tuštuma" - mums bus kaip savotiškas Rojus.. Nors žinoma būtų geriau, tikrasis Rojus. Kuriame suvokimas.lt forumo dalyviai, galėtu susėsti prie vieno stalo, po garsiąją obelimi ir aptarti vieną, visų perskaitytą ir išgyventą, skaudžią ir linksmą, išmintingą ir kvailą, įdomią ir nuobodžią, nervingą ir nerūpestingą , laimingą ir nelaimingą... Pačia brangiausią knygą - Gyvenimą.

[Lyja]

Turbūt, SakaiŽinai, norėjai naują temą pradėti?
Bent jau būtų buvę geriau. Ir ne Prisistatymuose.

[SakaiŽinai]

Turbūt, SakaiŽinai, norėjai naują temą pradėti?
Bent jau būtų buvę geriau. Ir ne Prisistatymuose.

Na, čia buvo diskutuota ta tema, todėl ir prikėliau ar pradėjau.. Galima ir perkelti kažkur kitur, jei kam bus įdomu diskutuoti.

[Dori]

Cenerentola, tik dabar perskaičiau, kad skaitei "Po ratu", aš visai neseniai irgi ją skaičiau, labai patiko,Hessė nenuvylė vėl.
sakaižinai, man rodos tikrai ne į temą :^)

[cloudmaker]

Sveika turiu tokį klausimą: ką padarytum pirmiausia, jei sužinotum, kad tau ši diena paskutinė žemėje?

[Cenerentola]

Cloudmaker-pulciau i panika..O jai praejus vaziuociau pas drauga, aisku, visa laika galvociau apie tai, kodel man, kaip to isvengti ir panasiai...Mintys vel keltu panika, ir del jos kazin net ar drauga pasiekciau, nes veiksmai pasaidarytu neadekvatus, taigi, kazin ar ir sulaukciau dienos pabaigos. Parasiau ir pati supratau, kokios nestabilios psichikos esu.
hM..reikia daryti isvadas tikriausiai.

[Cenerentola]

Dori, o man "Po ratu" tikrai nebuvo tokia labai suzavejusi, kaip ir kitos Hesse ankstyvosios kurybos knygos- Peteris Kamencindas, Getruda..labiau velyvieji romanai.

[Cenerentola]

SAKAIZINAI, nesupyksiu, buvo visai idomu peskaityti tavo pamastymus;) Tik del pradzios turiu klausima- tai tavo nuomone, ar ne?Ten kur rasai kaip atsirado tikejimas.
As pati tai siuo metu netikiu, kad yra kazkoks dievas, ar kada nors buvo, bet kadangi gerokai per mazai ismanau apie evoliucija , negaliu argumentuotai atremti tavo teiginio, jog kazkas turejo duoti pradzia pirmam zybsniui.

(kaip romantike, pasakysiu, grazus visai paskutinis sakinys

[SakaiŽinai]

SAKAIZINAI, nesupyksiu, buvo visai idomu peskaityti tavo pamastymus;) Tik del pradzios turiu klausima- tai tavo nuomone, ar ne?Ten kur rasai kaip atsirado tikejimas.
As pati tai siuo metu netikiu, kad yra kazkoks dievas, ar kada nors buvo, bet kadangi gerokai per mazai ismanau apie evoliucija , negaliu argumentuotai atremti tavo teiginio, jog kazkas turejo duoti pradzia pirmam zybsniui.

(kaip romantike, pasakysiu, grazus visai paskutinis sakinys

Taip, tai yra tik mano nuomonė. Tačiau, kaip geriau pasidomi, supranti, kad viskas panašiai ir turėjo vykti, tik gal per daug išsiplėčiau ir atsirado neaiškumų. Jei paprasčiau, tai tikėjimas į "kažką" atsirado, dėl nemokėjimo/negalėjimo paaiškinti (moksliškai) gamtos reiškinių.

Na, šiuo metu, dabartiniai mokslo laimėjimai dar neleidžia, argumentuotai, atremti šio (mano) teiginio. Išskiriant galbūt tik S.Hawking, kuris visai neseniai paskelbė, kad Visata gali susikurti iš nieko, dėl gravitacijos dėsnio. Tačiau sunku tuo patikėti, kad iš "nieko" susikūrė šitokia begalybė. Nesuvokiama žmogaus protui begalybė. Iki tolimiausios (žmogui žinomos) Visatos vietos, šviesa sklinda 13,7 milijardų metų (šviesos greitis 1 079 252 848,8 km/h). Ir prieš tiek pat metų, nebuvo nieko, nei erdvės, nei laiko, nei jokios materijos apskritai. O dabar Visatoje yra virš 100 milijardų galaktikų ir kiekvienoje iš jų - šimtai milijonų žvaigždžių (iki trilijono). Ir tai tik žvaigždės, o kur dar visa kita materija. Ir tai iš nieko? Pasikartosiu, sunku tuo patikėti. Dar tada, kaip Visata buvo mažesnė už atomą, turėjo būti kažkokia pradžia.
Aš asmeniškai, dvejoju dėl Dievo. Vieną akimirką tikiu, kitą - ne. "Protingoji" mano pusė netiki, dvasingoji - tiki. Kažkada žiūrėjau, vieno Alacho garbintojo pasisakymą Dievo klausimu ir įstrigo man viena jo mintis. Jis teigė, kad krentant lėktuvui, visi pradeda melstis. Ir man pasidarė įdomu, kiek iš tikrųjų netikinčiųjų, tokią akimirką, pradėtų melstis. Galbūt ir ne visi, kaip sakė mano minėtas musulmonas, tačiau manau didžioji dalis. O tai reikštų, kad tikėjimas mums yra "įskiepytas" ir tai dar kartą patvirtintų, ankstesnio mano posto mintis.
Kaip bebūtų, kiekvienas atsirenka kuo, kaip ir kodėl tikėti ar netikėti. Dar ne kartą teks perrašinėti fizikos vadovėlius, kol žmogus (nuoširdžiai tikiuosi) turės atsakymus į visus jam rūpimus klausimus. O dabar, žmogui, labiausiai tinka pasakymas - "žinau, kad nieko nežinau" .

[Minerva]

Aš asmeniškai, dvejoju dėl Dievo. Vieną akimirką tikiu, kitą - ne. "Protingoji" mano pusė netiki, dvasingoji - tiki. Kažkada žiūrėjau, vieno Alacho garbintojo pasisakymą Dievo klausimu ir įstrigo man viena jo mintis. Jis teigė, kad krentant lėktuvui, visi pradeda melstis. Ir man pasidarė įdomu, kiek iš tikrųjų netikinčiųjų, tokią akimirką, pradėtų melstis. Galbūt ir ne visi, kaip sakė mano minėtas musulmonas, tačiau manau didžioji dalis. O tai reikštų, kad tikėjimas mums yra "įskiepytas" ir tai dar kartą patvirtintų, ankstesnio mano posto mintis.
Kaip bebūtų, kiekvienas atsirenka kuo, kaip ir kodėl tikėti ar netikėti. Dar ne kartą teks perrašinėti fizikos vadovėlius, kol žmogus (nuoširdžiai tikiuosi) turės atsakymus į visus jam rūpimus klausimus. O dabar, žmogui, labiausiai tinka pasakymas - "žinau, kad nieko nežinau" .

na as sutinku, kad kazkuo tiketi yra iskiepyta mums (matyt kazkuriuo evoliucijos laikotarpiu), kad bet kam turi buti viltis. manau tavo pavyzdys su lektuvu gerai pavaizduoja skirtuma tarp tikejimo ir religijos. nes vargu ar daug tame lektuve besimeldzianciuju elgsis pagal kurios nors religijos kanonus. greiciausiai visi melsis savais zodziais is sirdies
o siaip as labai nuosirdziai tikiuosi, kad neateis toks laikas, kad zmogus atsakys i visus jam rupimus klausimus (ty nekels nauju klausimu), nes tada zmonija bus pasmerkta zlugti labai greit. (nors manau ir dabar ji yra pasmerkta zlugti, tik del kitu priezasciu)

[SakaiŽinai]

Aš asmeniškai, dvejoju dėl Dievo. Vieną akimirką tikiu, kitą - ne. "Protingoji" mano pusė netiki, dvasingoji - tiki. Kažkada žiūrėjau, vieno Alacho garbintojo pasisakymą Dievo klausimu ir įstrigo man viena jo mintis. Jis teigė, kad krentant lėktuvui, visi pradeda melstis. Ir man pasidarė įdomu, kiek iš tikrųjų netikinčiųjų, tokią akimirką, pradėtų melstis. Galbūt ir ne visi, kaip sakė mano minėtas musulmonas, tačiau manau didžioji dalis. O tai reikštų, kad tikėjimas mums yra "įskiepytas" ir tai dar kartą patvirtintų, ankstesnio mano posto mintis.
Kaip bebūtų, kiekvienas atsirenka kuo, kaip ir kodėl tikėti ar netikėti. Dar ne kartą teks perrašinėti fizikos vadovėlius, kol žmogus (nuoširdžiai tikiuosi) turės atsakymus į visus jam rūpimus klausimus. O dabar, žmogui, labiausiai tinka pasakymas - "žinau, kad nieko nežinau" .

na as sutinku, kad kazkuo tiketi yra iskiepyta mums (matyt kazkuriuo evoliucijos laikotarpiu), kad bet kam turi buti viltis. manau tavo pavyzdys su lektuvu gerai pavaizduoja skirtuma tarp tikejimo ir religijos. nes vargu ar daug tame lektuve besimeldzianciuju elgsis pagal kurios nors religijos kanonus. greiciausiai visi melsis savais zodziais is sirdies
o siaip as labai nuosirdziai tikiuosi, kad neateis toks laikas, kad zmogus atsakys i visus jam rupimus klausimus (ty nekels nauju klausimu), nes tada zmonija bus pasmerkta zlugti labai greit. (nors manau ir dabar ji yra pasmerkta zlugti, tik del kitu priezasciu)

Na taip, jeigu žmogus galėtu atsakyti į visus jam rūpimus klausimus, kaip aš išsireiškiau (neteisingai) , tai tikriausiai žlugtume labai greitai, kaip jūs sakėte. Bet aš turėjau omenyje mokslo iškeltus klausimus, dėl šio pasaulio susikūrimo, tačiau dabar galvoju, ar tai būtų vis dėl to gerai.. Aš nemanau, kad žmonija yra pasmerkta žlugti. Priešingai, mano nuomonė, žmonija egzistuos tiek, kiek tik įmanomą teoriškai egzistuoti, tokiai gyvybės formai. Nors jau visai netrukus, dar ši mūsų karta, turėtų pajusti kažkokius kardinalius pasikeitimus ar įvykį, apie kurį bus rašoma istorijos vadovėliuose. Nes gyvenant tokiu tempu ir toliau, paprasčiausiai Žemė negalės žmogaus išmaitinti, o to pasekoje, galimi įvairūs ir ne patys geriausi scenarijai. Tačiau kažkada mokslo laimėjimai, viską sustatys į saugias žmogui vietas.

[Minerva]

Na taip, jeigu žmogus galėtu atsakyti į visus jam rūpimus klausimus, kaip aš išsireiškiau (neteisingai) , tai tikriausiai žlugtume labai greitai, kaip jūs sakėte. Bet aš turėjau omenyje mokslo iškeltus klausimus, dėl šio pasaulio susikūrimo, tačiau dabar galvoju, ar tai būtų vis dėl to gerai.. Aš nemanau, kad žmonija yra pasmerkta žlugti. Priešingai, mano nuomonė, žmonija egzistuos tiek, kiek tik įmanomą teoriškai egzistuoti, tokiai gyvybės formai. Nors jau visai netrukus, dar ši mūsų karta, turėtų pajusti kažkokius kardinalius pasikeitimus ar įvykį, apie kurį bus rašoma istorijos vadovėliuose. Nes gyvenant tokiu tempu ir toliau, paprasčiausiai Žemė negalės žmogaus išmaitinti, o to pasekoje, galimi įvairūs ir ne patys geriausi scenarijai.

tai as ta ir turiu galvoje, is esmes ta pati, ka ir tu, kad zmonijos gyvavimo laikas yra baigtinis. anksciau ar veliau ji zlugs, tik galimi skirtingi scenarijai, susinaikinsim patys, sunaikins kitos gyvybes formos, kad ir siuo metu kuriamas dirbtinis intelektas (tai nera tokia fantastika, kaip daugeliui atrodo, jau yra sukurti savaime evoliuciuonuojantys kompiuteriniai virusai), nukris koks atsteroidas, del eikvojamu gamtiniu istekliu pasikeis Zemes magnetinis laukas ir pan.

Tačiau kažkada mokslo laimėjimai, viską sustatys į saugias žmogui vietas.

cia velgi noriu nesutikti, as tuo netikiu. nes praktiskai bet kuri mokslo laimejima galima pritaikyti blogiems tikslams ir visada bus zmoniu, kurie tai darys. tai ta pati amzina kova tarp gerio ir blogio ir visa zmonija nuolat laviruoja ant bedugnes krasto visiskai saugus ir ramus gyvenimas yra utopija.

[Brownas]

Žmonijos gyvavimo laikas yra baigtinis?...
Tikra tiesa, ir ne tik žmonių, bet ir visų daiktų bei gyvų organizmų vadinamasis laikas yra baigtinis ( tik dažniausiai nežinome trukmės), nieko nėra amžino, visą laiką vyksta įvairios permainos. Vienus dalykus pakeičia kiti ir taip sukasi ratas.

[SakaiŽinai]

Žmonijos gyvavimo laikas yra baigtinis?...
Tikra tiesa, ir ne tik žmonių, bet ir visų daiktų bei gyvų organizmų vadinamasis laikas yra baigtinis ( tik dažniausiai nežinome trukmės), nieko nėra amžino, visą laiką vyksta įvairios permainos. Vienus dalykus pakeičia kiti ir taip sukasi ratas.

Net Visata nėra amžina ir ji kažkada išnyks.. Liks tik beribė tuštuma.

[SakaiŽinai]

Na taip, jeigu žmogus galėtu atsakyti į visus jam rūpimus klausimus, kaip aš išsireiškiau (neteisingai) , tai tikriausiai žlugtume labai greitai, kaip jūs sakėte. Bet aš turėjau omenyje mokslo iškeltus klausimus, dėl šio pasaulio susikūrimo, tačiau dabar galvoju, ar tai būtų vis dėl to gerai.. Aš nemanau, kad žmonija yra pasmerkta žlugti. Priešingai, mano nuomonė, žmonija egzistuos tiek, kiek tik įmanomą teoriškai egzistuoti, tokiai gyvybės formai. Nors jau visai netrukus, dar ši mūsų karta, turėtų pajusti kažkokius kardinalius pasikeitimus ar įvykį, apie kurį bus rašoma istorijos vadovėliuose. Nes gyvenant tokiu tempu ir toliau, paprasčiausiai Žemė negalės žmogaus išmaitinti, o to pasekoje, galimi įvairūs ir ne patys geriausi scenarijai.

tai as ta ir turiu galvoje, is esmes ta pati, ka ir tu, kad zmonijos gyvavimo laikas yra baigtinis. anksciau ar veliau ji zlugs, tik galimi skirtingi scenarijai, susinaikinsim patys, sunaikins kitos gyvybes formos, kad ir siuo metu kuriamas dirbtinis intelektas (tai nera tokia fantastika, kaip daugeliui atrodo, jau yra sukurti savaime evoliuciuonuojantys kompiuteriniai virusai), nukris koks atsteroidas, del eikvojamu gamtiniu istekliu pasikeis Zemes magnetinis laukas ir pan.

Tačiau kažkada mokslo laimėjimai, viską sustatys į saugias žmogui vietas.

cia velgi noriu nesutikti, as tuo netikiu. nes praktiskai bet kuri mokslo laimejima galima pritaikyti blogiems tikslams ir visada bus zmoniu, kurie tai darys. tai ta pati amzina kova tarp gerio ir blogio ir visa zmonija nuolat laviruoja ant bedugnes krasto visiskai saugus ir ramus gyvenimas yra utopija.

Dėl dirbtinio intelekto, sutinku. Nes jis turės, tokias pačias ambicijas kaip ir žmogus. Savanaudiškas ir norinčias dominuoti, bei lyderiauti.

Dėl tos ramaus gyvenimo utopijos.. Iš tikrųjų aš nežinau. Niekas nežino. Galbūt čia tavo tiesa. Tačiau kaip ir kiekvienas, turiu savo nuomonę, dėl tolimesnės žmonijos ateities. Ir ji yra tokia. Nors neretai svarstau apie tai, bet dar visos mintys nesusigulėjusios ir yra daug prieštaravimų, vėliau kada, pabandysiu "pagrįsti" savo nuomonę.

[Kristida]

Nepyk, Cenerentola, bet ir aš tavo temikėje išsisakysiu šiek tiek off topic

Įdomiai kalbat apie tikėjimą, mirtį ir t.t.
Įstrigo mintis, kad po mirties - tuštuma. Tokia sudėtinga būtybė, išsivystanti iš dviejų ląstelių nepriklausomai nuo žmogaus norų nenorų, nugyvenanti spalvingą gyvenimą - ir po mirties - viskas? Žemė, mano akimis, pati tikriausia skaistykla, jei ne pats pragaras. Pati esu ne vieno žmogelio nenorimų, nenumatytų, neišvengiamų pragariškų kančių stebėtoja. Ir, norit pasakyti, visa tai neturi prasmės?
Kad religija, žmonių išmislas, sutinku.Tai būdas žmonėms valdyti. Kaži ar Kryžiaus žygių tikrasis tikslas buvo skleisti tikėjimą. Inkvizicija. Raganų, mokslo žmonių medžioklės. Šių dienų religijos skleidėjų gyvenimai, nuodėmės, nesuderinamos su jų skleidžiamomis tiesomis. Bet, manyčiau, aukščiau mūsų vis dėlto kažkas yra, kuriam vienodai, kokią tu religiją išpažįsti.
Mūsų pasaulis gal ir baigsis, bet ar nėra šalimais kitų pasaulių - paralelinių? Skamba kaip fantazija. Bet fantastai aprašė robotus ir t.t. dar tada, kai niekas apie juos net negalvojo. Smegenyse paslėpta daug informacijos, tik žmonės jos nesugeba iškrapštyti. Gal ten glūdi ir mūsų priešistorė bei ateitis?

Cenerentola, žaviuosi tavo sprendimu pabūti savanore. Gal klystu, savanoriais vykstama į problemiškas vietas ar dirbama su problemiškomis grupėmis. Pavyzdžiui, padedama dirbti su neįgaliais vaikais, šeimos krizių centruose, pagalbos linijose, globos namuose ir t.t, ir pan. Tokia patirtis labai vertinga